Liepos 10 d. publikuotame pasakojime Tadas Jefišovas skamba kaip žmogus, kuriam medalis nebėra galutinis taškas. Rygoje jis laikė Lietuvos vėliavą, salėje skambėjo himnas, o pats sportininkas prisimena akimirką, kurią sunku sutalpinti į vieną sakinį: „To jausmo neįmanoma papasakoti. Kūnu eina šiurpuliukai, laikai vėliavą, dreba rankos ir džiaugiesi, kad esi lietuvis. Kai pradeda skambėti himnas, net kojas pakerta“.
Tačiau ši pergalė jam svarbi ne vien dėl aukso. Jis pats sako, kad didžiausia kelio dalis buvo nematoma: priklausomybė, skaudžios klaidos, traumos, abejonės ir dienos, kai reikėjo iš naujo mokytis gyventi.
## Ką mato žiūrovas, ir ko nemato
Žiūrovai mato ištreniruotą kūną, šypseną ir pakeltą ranką ant pakylos. Tuo metu Tadas kalba apie visai kitą kasdienybę: skausmą, kai sunku pakilti iš lovos, ilgas dienas salėje ir nuolatinį spaudimą pačiam sau padaryti dar geriau.
„Treneriai sakė: „Tu turi džiaugtis.“ O aš atsakiau, kad dar galiu būti geresnis“, – prisimena sportininkas. Toks požiūris jį lydėjo ir tada, kai jau buvo laimėjęs du Europos čempionatus bei tapęs 2023 metų „Universe“ čempionu. Pergalės jo nesustabdė, veikiau tik dar aiškiau parodė, kiek daug dar galima iš savęs išspausti.
## Kodėl Ryga jam tapo ypatinga
Šį kartą jis kalba ir apie žmogų šalia pergalių. Rygoje, ant aukščiausio pakylos laiptelio, Tadas ieškojo draugės žvilgsnio ir galvojo ne tik apie save. Tai smulkmena, bet būtent tokios smulkmenos ir padaro čempiono istoriją žmogišką: už medalio visada stovi kažkas, kas laukė kartu.
## Ką ši istorija pasako apie sportą
Tado pasakojimas primena paprastą dalyką: sportas nėra vien estetiška poza ant scenos. Už jos slypi rutina, trauma, disciplina ir gebėjimas nepasiduoti, kai kūnas sako „gana“. Gal todėl jo paties žodžiais didžiausia pergalė nėra metalas ant kaklo, o žmogus, kuriuo tapo eidamas iki jo.