18 šalių per ketverius metus: alytiškės Liucijos istorijos, po kurių norisi krautis kuprinę

Kol laukiame užsakytų gėrimų Alytaus kavinėje „Kavos skveras", Jotvingių gimnazijos abiturientė Liucija Šerelytė kalba taip greitai, tarsi bijotų nespėti papasakoti visų savo istorijų. Apie 18 aplankytų šalių ji pasakoja taip, kaip kiti pasakotų apie praėjusį savaitgalį — tarpais nukrypdama, juokdamasi iš savo patirtų nepatogumų ir visiškai pamiršdama prieš ją garuojančią kavą. Socialiniuose tinkluose ją žino slapyvardžiu Benamis Kipšas. Ir šis vardas — ne atsitiktinis.

Kas yra Benamis Kipšas

„Esu labai užsidegusi kelionėmis. O benamis todėl, kad ne vieną kartą teko miegoti ant oro uosto grindų. Tada sėdi ir galvoji — turbūt taip benamystė ir atrodo", — juokdamasi pasakoja Liucija.

Jos istorija prasidėjo ne nuo socialiniuose tinkluose išvystų įkvepiančių nuotraukų. Būdama keturiolikos, Liucija pirmą kartą išvyko į Portugaliją pagal „Erasmus+" programą — kartu su mama. Ši pirmoji patirtis uždegė kibirkštį, kuri per ketverius metus išaugo į 18 šalių geografiją. Nuo Portugalijos iki tolimiausių Europos kampelių.

„Man labai patiko pats formatas. Vėliau supratau, kad tai vienas prieinamiausių būdų jaunam žmogui pamatyti pasaulį", — teigia alytiškė gimnazistė.

Kelionės, o ne atostogos

Liucijos pasakojimuose nėra viešbučių su baseinais, gido vedamų ekskursijų ar kruopščiai surežisuotų nuotraukų. Vietoje to — naktys ant oro uosto grindų, atsitiktinės pažintys hostelių bendrose erdvėse ir ilgi pasivaikščiojimai nepažįstamais miestais be žemėlapio. Ji sąmoningai renkasi nepatogumą, nes būtent jis, pasak Liucijos, palieka ilgiausią pėdsaką.

„Poilsinės kelionės ir kelionės yra du skirtingi dalykai. Poilsinėse dažniausiai viskas būna suorganizuota. Mano tipo kelionės orientuotos į patirtis, pažintis ir nuotykius", — sako ji.

Šis skirtumas — ne semantika. Tai gyvenimo būdo pasirinkimas. Kai Liucija pasakoja apie kelionę, kurios metu beveik pasibaigė pinigai, jos balse nesigirdi nei gailesčio, nei nusivylimo. Atvirkščiai — būtent ši istorija ją labiausiai juokina.

„Sėdėjau ir jaučiausi kaip paskutinis bomžas. Net pradėjau svajoti apie pupeles, kurias mama laiko sandėliuke. Namuose jų gyvenime nevalgyčiau, bet tuo metu jos atrodė kaip svajonių maistas", — prisimena ji.

Kodėl vienai

Daugeliui aštuoniolikmečių mintis vienam keliauti po nepažįstamas šalis kelia nerimą. Liucijai — priešingai. Būtent savarankiškumas yra viena svarbiausių priežasčių, kodėl ji renkasi tokias keliones.

„Kai esi vienas, pradedi galvoti autopilotu — ką darysi, kur eisi, kaip viską susiplanuosi. Žinoma, reikia galvoti apie saugumą, bet dažniausiai atsiranda žmonių, kurie irgi keliauja vieni. Tada natūraliai susibendrauji", — pasakoja alytiškė.

Jos požiūris į vienišumą kelionėse — praktiškas. Tai ne romantizavimas, o aiškus suvokimas, kad būtent tada, kai esi atsakingas tik už save, prasideda tikrasis augimas. Kiekvienas savarankiškai priimtas sprendimas — ar tai būtų maršruto pakeitimas, ar nakvynės paieška paskutinę minutę — tampa maža pergale, stiprinančia pasitikėjimą savimi.

Kiek kainuoja pamatyti 18 šalių

Jaunam žmogui be nuolatinių pajamų 18 šalių per ketverius metus skamba kaip neįmanoma misija. Liucijos atveju atsakymas paprastas — „Erasmus+" programos, hosteliai vietoj viešbučių ir gebėjimas planuoti biudžetą iki cento.

Didžioji dalis jos kelionių buvo finansuojamos per tarptautinius projektus, kurie jauniems europiečiams siūlo apmokėti kelionę, apgyvendinimą ir maitinimą mainais į dalyvavimą mokymuose ar kultūrinėse mainų programose. Likusios kelionės — sutaupytos iš asmeninių lėšų, dažnai planuojant maršrutą likus mėnesiams.

Tai nereiškia, kad viskas visada vyksta sklandžiai. Naktys oro uostuose, apie kurias Liucija pasakoja su šypsena, yra ne romantika, o tiesioginis biudžeto taupymo rezultatas. Kai skrydis anksti ryte, o nakvynės vieta kainuotų tiek pat, kiek kelių dienų maistas — pasirinkimas tampa akivaizdus.

Ką tokios istorijos reiškia Alytui

Kai aštuoniolikmetė iš Alytaus per ketverius metus aplanko 18 šalių ir apie tai pasakoja taip, kad net kavos pamiršta atsigerti — tai ne tik vieno žmogaus istorija. Tai signalas apie besikeičiančią jaunų žmonių kartą, kuri nebelaukia, kol kažkas jas nuves.

Liucijos atveju svarbus ne tik kelionių skaičius, bet ir tai, kaip ji apie jas pasakoja. Jokių filtrų. Jokių socialinių tinklų surežisuotų kadrų. Tikra patirtis — su nepatogumais, nuovargiu ir netikėtomis svajonėmis apie mamos sandėliuke laikomas pupeles. Tai pasakojimas, kuris skamba kitaip nei dauguma kelionių tinklaraštininkų istorijų.

Alytui tai reiškia, kad miesto jaunimas žiūri toliau nei regiono ribos — ir grįžta čia ne nusivylę, o pilni istorijų, kurios įkvepia kitus. Nes kai Liucija juokdamasi pasakoja apie naktį ant oro uosto grindų, kažkas kitas galbūt pirmą kartą rimtai susimąsto — o kodėl gi ne?

Kas toliau

Šiuo metu Liucija ruošiasi baigti Jotvingių gimnaziją. Po abitūros egzaminų jos planuose — ne sustoti, o plėsti savo kelionių geografiją toliau nei Europa. Studijos, praktikos užsienyje ir naujos šalys yra ne svarstymų, o veiksmų stadijoje.

Paklausta, ką patartų jaunam žmogui, kuris svajoja apie keliones, bet bijo žengti pirmą žingsnį, Liucija atsako be pauzės: „Pradėk nuo Erasmus+ projektų. Ten viskas suorganizuota, esi ne vienas, gauni paramą. O kai pajausi, kas yra būti kitoje šalyje ir susipažinti su žmonėmis iš viso pasaulio — tada jau nesustosi."

Jiems, kas galvoja, kad kelionėms reikia daug pinigų, alytiškė turi paprastą atsakymą: išmok planuoti. Skrydžiai su persėdimais, nakvynės pigiausiuose hosteliuose, maisto gaminimasis pačiam — tai įgūdžiai, kurių neišmoksi iš vadovėlio.

Tai, ką Liucija daro, nėra išskirtinė privilegija. Tai pasirinkimas, prieinamas daugeliui — tiesiog reikalaujantis šiek tiek daugiau drąsos nei įprastai. Ir, kaip rodo jos pačios pavyzdys, kai ta drąsa atsiranda, pasaulis tampa mažesnis, o galimybės — didesnės.