Rugpjūčio 21-oji Alytuje nėra tik data kalendoriuje. Tai diena, kai miestas sustoja prie Artūro Sakalausko atminimo, o šiemet buvo paminėtos 35-osios kario savanorio žūties metinės. Tokie minėjimai primena ne vien istorijos faktą, bet ir tai, kiek daug nepriklausomybei kainavo žmonės, kurių vardai kartais lieka tylesni nei pats įvykis.
Pagerbimo ceremonija prasidėjo Šv. Mišiomis Alytaus Šv. Angelų Sargų bažnyčioje. Čia susirinko Artūro Sakalausko sesuo Aušra, artimieji, bendražygiai, Lietuvos kariuomenės ir Krašto apsaugos ministerijos atstovai, savivaldos žmonės bei kiti svečiai. Minėjime skambėjo Alytaus muzikos mokyklos auklėtinio ir Lietuvos kariuomenės sausumos pajėgų orkestro kūriniai — muzika, kuri tokiose progose ne papildo renginį, o sukuria jo toną.
Miesto tylą užpildė pagarba
Ceremonijoje Artūro Sakalausko atminimas buvo pagerbtas tylos minute ir pagarbos salvėmis. Jo amžinojo poilsio vietoje padėtos gėlės, o pabaigoje susirinkusieji sugiedojo Lietuvos valstybės himną. Tai buvo tvarkinga, santūri, bet labai aiški pagarba žmogui, kuris tapo paskutiniąja Lietuvos okupacijos auka XX amžiuje.
Minėjime dalyvavo ir Alytaus rajono savivaldybės vicemeras Aurimas Truncė bei administracijos direktorius Vytas Arbačiauskas. Tokie vardai svarbūs ne dėl formalumo, o todėl, kad jie rodo: atmintis čia nėra palikta vien šeimai ar kariuomenei. Ji laikoma miesto bendru reikalu.
Kodėl šis vardas vis dar svarbus
Artūras Sakalauskas po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus pirmojo laipsnio ordinu, Sausio 13-osios atminimo ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių kūrėjo medaliais. Šie įvertinimai primena, kad jo istorija neatsiejama nuo Lietuvos nepriklausomybės kainos.
Alytui tokia diena turi ir labai žemišką reikšmę. Kol gyvas prisiminimas, tol lieka ir ryšys tarp miesto, valstybės bei žmonių, kurie gynė ją tada, kai tai buvo pavojinga. Rugpjūčio 21-ąją tas ryšys Alytuje buvo matomas ne per iškilmingas frazes, o per tylą, gėles ir žmones, kurie atėjo pagerbti.