Ar dvi partijos, kurių elektoratas niekada nesikirto, gali nuversti dešimtmetį trunkantį Kauno merą?

Penktadienį Kaune, bendroje Laisvės ir Žaliųjų partijų spaudos konferencijoje, nuskambėjo frazė, kurią miesto politinė scena girdi ne pirmą kartą. Šįsyk ją ištarė dvi partijos, iki šiol viena kitos nelaikiusios natūraliomis sąjungininkėmis. „Kartu turime šansą užbaigti ilgus metus trukusią vienvaldystės erą ir atiduoti miestą gyventojams", — pareiškė Laisvės partijos pirmininkas Vytautas Mitalas, stovėdamas greta Žaliųjų partijos lyderių.

Bendroji kandidatė — Ieva Budraitė. Pavardė, kuri Kauno politikoje iki šiol nefigūravo pirmuose puslapiuose. Kai dvi partijos, kurių elektoratas ideologiškai skiriasi — viena labiau miesto liberalai, kita aplinkosaugininkai ir tvarumo entuziastai — sugeba sutarti dėl vieno žmogaus, tai reiškia kompromisą arba tiltą. O gal ir abu.

Laisvės partija iki šiol Kaune neturėjo ryškaus savo kandidato į merus, o Žalieji tradiciškai buvo laikomi mažesniąja partija, kurios balsai dažniausiai nueina didesniems žaidėjams. Susivienijimas keičia lygtį — kartu jie gali mobilizuoti rinkėjus, kurie pavargo nuo centro-kairės ir centro-dešinės dominavimo, bet nenori atiduoti balso radikalesnėms jėgoms.

Ieva Budraitė yra teisininkė, viešojo administravimo specialistė, baigusi Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Jos profesinė biografija apima darbą tiek valstybiniame sektoriuje, tiek nevyriausybinėse organizacijose, susijusiose su skaidrumu ir atviru valdymu.

Spaudos konferencijoje dalyvavęs vienas iš koalicijos atstovų, nenorėjęs būti cituojamas vardu, teigė, kad derybos tarp dviejų partijų truko beveik pusmetį. „Iš pradžių buvo daug skepticizmo — tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės. Laisvės partija bijojo, kad žalieji juos nutemps į per daug radikalius aplinkosaugos reikalavimus, o žalieji — kad liberalai nuskandins gamtosaugos darbotvarkę tarp kitų prioritetų."

Kaune jau kelias kadencijas meru dirba Visvaldas Matijošaitis, vadovaujantis visuomeniniam rinkimų komitetui „Vieningas Kaunas". Jo šalininkai akcentuoja miesto infrastruktūros pokyčius — „M. K. Čiurlionio" koncertų centro statybas, S. Dariaus ir S. Girėno stadiono rekonstrukciją, atnaujintą Laisvės alėją. Oponentai savo ruožtu priekaištauja dėl uždarų sprendimų priėmimo ir nepakankamo visuomenės įtraukimo į miesto planavimo procesus. Būtent į šį nepasitenkinimą ir taikosi Laisvės bei Žaliųjų koalicija.

Žaliųjų partijos įsitraukimas į šią koaliciją nėra vien simbolinis. Kaunas susiduria su aplinkosaugos iššūkiais — nuo oro taršos pramoniniuose rajonuose iki Nemuno pakrančių užstatymo problemų. Žalieji pastaruosius metus aktyviai dalyvavo diskusijose dėl Kauno marių regioninio parko apsaugos ir priešinosi kai kuriems statybų projektams. Budraitės kandidatūra leidžia šią darbotvarkę įtvirtinti kaip platesnės koalicijos, o ne vienos mažos partijos prioritetą.

Alytaus ir aplinkinių Dzūkijos miestų gyventojams šis politinis eksperimentas Kaune gali būti įdomus ne tik kaip naujiena. Dzūkijoje taip pat yra savivaldybių, kuriose viena politinė jėga dominuoja daugelį metų, o alternatyvos arba neatsiranda, arba būna per silpnos realiai konkurencijai. Jei Laisvės ir Žaliųjų koalicijai pavyktų Kaune sukurti veikiantį modelį, panašūs aljansai galėtų atsirasti ir kitur.

Rinkimai įvyks 2027 metais, tad iki jų dar daug laiko. Ankstyvas kandidatės paskelbimas — gegužės mėnesį, likus beveik dvejiems metams — rodo, kad koalicija planuoja ilgą, nuoseklų darbą su rinkėjais, o ne paskutinės minutės kandidato iškėlimą.

Pati Budraitė kol kas vengia garsių pareiškimų. Jos strategija — pirmiausia susipažinti su rinkėjais per individualius susitikimus, diskusijas, tiesioginius pokalbius miesto mikrorajonuose. Tai lėtas metodas, bet mieste, kur gyventojai pavargo nuo politinių lozungų, konkretus dialogas gali suveikti.