Jei ryte darže randate blizgančią gleivių juostą, tai jau ne smulkmena, o signalas. Liepos 22 d. publikuotame Dzūkijos veido tekste primenama, kad ispaniniai arionai Lietuvoje plinta nuo 2008-ųjų, o jų gausa soduose ir parkuose verčia gyventojus ne tik griebtis kastuvo, bet ir apie radinius pranešti INVA sistemoje.
Kur šliužai įsitvirtina pirmiausia
Aprašytas šliužas yra stambus, paprastai 7–15 centimetrų ilgio, rudos ar gelsvos spalvos, o jo jauniklius dažniausiai išduoda juodi akių čiuopikliai. Šie gyvūnai dažniausiai atsiranda ten, kur žmogus pats jiems padeda keliauti: su dirvožemiu, kompostu, gyvais augalais ar žemės ūkio produkcija. Todėl jie taip lengvai išsiplėtė ne tik soduose ir daržuose, bet ir didesniuose miesto želdynuose.
Dar vienas pavojus tas, kad kiekvienas individas gali dėti kiaušinėlius. Šaltinyje nurodoma, jog per metus jų gali būti net iki 500, tad vienas pavėluotas sezonas reiškia gerokai daugiau darbo kitąmet. Dėl to svarbu tikrinti drėgnas vietas po mulčiu, po plytelėmis, komposto dėžėse ir kitose užuovėjose, kur jie mėgsta slėptis.
Ką daryti kieme ir darže
Straipsnyje akcentuojamas ne vienas stebuklingas būdas, o kompleksas. Rinkti šliužus geriausia anksti ryte, vėlai vakare arba po lietaus, kai jie aktyvesni. Tinka ir gaudyklės su jauku, pavyzdžiui, pridengti indai su rūgstančiu kompotu arba drėgna lentelė ir po ja padėtas masalas. Surinktų šliužų, kaip pabrėžiama tekste, jokiu būdu negalima paleisti atgal į aplinką.
Prasmė čia paprasta: kuo anksčiau gyventojai pastebi naują židinį ir praneša apie jį, tuo mažiau darbo lieka tiek savo sklypui, tiek aplinkiniams želdynams. O kai kontrolė virsta įpročiu, šliužai nustoja būti „smulkus vasaros nepatogumas“ ir tampa tuo, ką iš tiesų reikia tvarkingai suvaldyti.