Rugpjūčio 9 d. Kirgizijoje dar nebuvo aišku, kur dingo trys alpinistai, tarp jų ir Lietuvos pilietis Sergejus Rubcovas. Artimiausi žmonės sako neprarandantys vilties, tačiau paieškos Kurumdy viršūnės rajone vyksta ten, kur net patyrusiems gelbėtojams tenka kovoti ne tik su aukščiu, bet ir su oru bei ryšio stoka.
Arturo Rubcovo pasakojimas skamba paprastai, bet už jo slypi labai konkreti kalnų tikrovė. Pasak brolio, Sergejus į kalnus kopė ne pirmą kartą, buvo patyręs ir turėjo bendrakeleivių, kurie taip pat nebuvo naujokai. Jis tikino, kad grupė sėkmingai pasiekė viršūnę, o paskutinė žinutė skambėjo netgi ramiai: po dviejų dienų jie turėjo būti apačioje ir laukti transporto. Būtent tada ryšys nutrūko.
Paieška aukščiau nei penki tūkstančiai metrų
Kirgizijos žiniasklaida praneša, kad dingusių alpinistų ieškoma Ošo srityje, maždaug 6,6 tūkst. metrų aukščio Kurumdy viršūnės rajone. Į paieškas įtraukti vietos gelbėtojai, pasieniečiai, speciali technika ir savanoriai kalnų gidai. Dalis komandos dirbo maždaug 5 tūkst. metrų aukštyje, tačiau artimieji atvirai sako, kad to gali nepakakti.
Brolis pabrėžė, kad svarbiausia problema dabar yra vietovė. Gelbėtojai nėra aukštikalnių alpinistai, todėl jų galimybės kopti aukščiau yra ribotos. Dėl to šeima ieško profesionalių kalnų žmonių, kurie galėtų kilti ten, kur vietos tarnyboms jau darosi per sudėtinga.
Kartais tokios istorijos nugula į trumpas žinias, bet šis atvejis išsiskiria vienu dalyku: čia viskas matuojama labai mažu laiko tarpu. Palapinė jau rasta, bet žmonių joje nebuvo. Paskutinis ryšys fiksuotas maždaug 6 tūkst. metrų aukštyje. Tai reiškia, kad kiekviena nauja detalė gali nukreipti paiešką aukščiau arba žemiau, bet ne būtinai greičiau.
Kodėl artimieji prašo pagalbos
Antrajame artimųjų kreipimesi akcentuojama, kad operacijai reikia papildomų lėšų profesionalių alpinistų darbui, specialiai įrangai, technikai ir sraigtasparniui. Jie viešai rašė: „Šiuo metu vyksta jų paieškos. Situacija yra labai sudėtinga dėl blogų oro sąlygų ir sunkiai pasiekiamų vietovių“.
Kitoje žinutėje artimieji ragino nepalikti žmonių vienų ir priminė, kad „kiekviena minutė yra svarbi“. Tokie prašymai paprastai skamba emocingai, bet šiuo atveju jie labai praktiški: aukštikalnėse ne viską lemia gelbėtojų valia. Reikia įrangos, oro lango, patirties ir kartais tiesiog gero transporto, kuris apskritai pasiektų vietą.
Artūras Rubcovas sako, kad jo brolis kalnuose nebuvo atsitiktinis turistą primenantis žmogus. Jis kopė ne kartą, turėjo patirties ir buvo į kalnus išėjęs su dviem Baltarusijos alpinistais, kurie taip pat buvo laikomi patyrusiais. Būtent todėl šeimai dabar sunku susitaikyti su mintimi, kad pasiklydo ne pradedančiųjų grupė, o žmonės, kurie kalnus pažinojo gerai.
Tokios istorijos visuomet palieka dvigubą pojūtį. Viena vertus, tai labai asmeniška šeimos drama. Kita vertus, tai priminimas visiems, kas planuoja žygius ar kopimus aukštikalnėse: net ir patyrusi grupė tampa priklausoma nuo ryšio, maršruto, oro ir pagalbos, kurią kartais tenka kviesti iš labai toli.