„Man garbė grįžti į Kyjivą“, – sekmadienį, rugpjūčio 23 d., į Ukrainos žmones kreipėsi prezidentas Gitanas Nausėda. Jo žodžiai skambėjo ne kaip vienadienė diplomatinė frazė, o kaip dar vienas pažadas, kad Lietuva karo iš akiračio nepaleidžia.
Kyjivas jam priminė 2022-uosius
Prezidentas prisiminė 2022 metų vasarį, kai kartu su tuometiniu Lenkijos vadovu Andrzejumi Duda lankėsi Kyjive likus vienai dienai iki Rusijos plataus masto agresijos pradžios. Anot Nausėdos, tuometinis Ukrainos ryžtas paliko nenugalimą įspūdį, o šiandien vaizdas Lietuvos miestuose, kur plevėsuoja Ukrainos vėliavos, jam tebėra labai aiškus.
Jis pabrėžė ir tai, kad Lietuva padėjo Ukrainai nuo pat pirmųjų karo dienų. „Tomis dienomis visa Lietuva susivienijo, kad padėtų Ukrainai ir jos žmonėms“, – sakė šalies vadovas, priminęs ir 42 mėnesius plevėsuojančias vėliavas. Tai nėra tik simbolis: kartu su karine, politine ir humanitarine parama tai tampa nuosekliu valstybės pasirinkimu, kurio Nausėda ir šį kartą atsisakyti neketino.
Pažadas, kuris skamba plačiau nei ceremonija
Kyjive prezidentas pakartojo, kad Ukraina turi laimėti, jei Europa nori taikos ir ramybės. Jis kalbėjo apie Lietuvos paramą Ukrainos keliui į ES ir NATO, apie okupacijos nepripažinimą ir apie pagalbą atstatant sugriautas mokyklas, ligonines bei elektrines pasibaigus karui.
Tokiose kalbose svarbiausia ne tik iškilmingas tonas. Svarbu ir tai, kad jos pasakomos vietoje, kur žodžiai matuojami visai kitaip nei sostinės salėse. Būtent todėl Nausėdos kreipimasis Kyjive skamba kaip politikos tęsinys, o ne vienadienis pareiškimas: Lietuva nori būti tarp tų, kurie ne tik palaiko Ukrainą, bet ir planuoja jos ateitį po karo.