Alytiškė rašytoja ir bardė Loreta Šileikytė-Zabalujeva viename šeimos archyvo aplanke aptiko tai, kas daugeliui būtų tik senas popierius, o jai tapo nauju kūrybos keliu. Močiutės Onos Letkauskienės dainų sąsiuvinis grąžino ne vien vaikystės melodijas — jis atvėrė visą senųjų lietuvių dainų sluoksnį, kurį Loreta per kelis mėnesius pavertė įrašais.
Šioje istorijoje svarbiausia ne sentimentas, o darbas. Dainos buvo ne tik prisimintos: ji jas įdainavo, akompanavo kanklėmis, aranžavo ir sudėjo į pirmą albumą „Iš protėvių skrynios“. Tada istorija nesibaigė. Pasirodė ir kiti namų archyve užkasti folkloro šaltiniai, o kartu su jais — dar keli projektai, kurie per trejetą mėnesių išaugo iki keturių albumų.
Sąsiuvinis, kuris pavirto įrašų serija
Loreta pasakoja, kad jos kelias į Alytų susijęs ir su šeimos istorija, ir su gyvenimo lūžiais. Mama gimė ir augo Alytuje, vėliau šeimai teko kraustytis į Jonavą, o po „Azoto“ avarijos — grįžti į Alytų dėl sutrikusios sveikatos. Šitas maršrutas svarbus ne kaip biografinė smulkmena, o kaip fonas tam, kodėl šeimos atmintis ir gimtinės dainos jai tapo tokios artimos.
Ji pati sako visą gyvenimą buvusi kūrybinga: eilėraščiai, apsakymai, dainelės, vėliau gitaros akordai. Dabar tas kūrybinis įprotis įgavo labai aiškų pavidalą — senos dainos nepradingo stalčiuje, o buvo sugrąžintos į gyvenimą. Tai nėra vien nostalgija. Tai ir archyvo sutvarkymas, ir muzikos perrašymas, ir pagarba tam, ką šeimos moterys, motina ir močiutė, saugojo savo kasdienybėje.
Senos dainos šiandien skamba nemokamai
Svarbu ir tai, kad šie kūriniai nėra užrakinti siaurame rate. Straipsnyje pabrėžiama, kad albumuose sukauptos dainos prieinamos nemokamai klausyti Spotify ir YouTube Music platformose. Tai reiškia, jog folkloras čia nėra muziejinis eksponatas. Jis pasiekia visus, kurie nori išgirsti, kaip senas tekstas ir senas motyvas skamba per šių dienų balsą, kankles ir aranžuotę.
Toks darbas turi dar vieną vertę — jis primena, kad tradicija laikosi ne ant deklaracijų, o ant žmonių, kurie skiria laiko. Vienas rastas sąsiuvinis, keli mėnesiai darbo, keturi albumai ir dešimtys dainų tampa labai aiškia žinute: senoji lietuvių muzika gyva tol, kol kas nors ją dainuoja iš naujo.
Štai kodėl ši istorija svarbi ne tik folkloro mėgėjams. Ji rodo, kad šeimos atmintis gali tapti kūrybos varikliu, o Alytus dar kartą pasirodo kaip vieta, kur asmeninė istorija susikerta su platesne kultūros gija.