Jeigu darbo sutartyje jau dabar matote aiškią pabaigos datą, verta į tą lapą pažiūrėti dar kartą. Terminuota sutartis atrodo paprasta tik iš pirmo žvilgsnio: šalis susitaria dėl riboto laiko, o po to viskas turėtų baigtis automatiškai. Praktikoje būtent čia ir prasideda daugiausia nesusipratimų — tiek darbuotojams, tiek darbdaviams.
Birželio 16 d. Valstybinė darbo inspekcija priminė taisykles, kurios kasdienybėje dažnai lieka paraštėse. Vieni žmonės į terminuotą sutartį žiūri kaip į laikiną sprendimą, kai reikia pavaduoti kolegą arba užbaigti konkretų projektą. Kiti mano, kad ją galima tęsti beveik be ribų, jei abi pusės tam neprieštarauja. Darbo teisėje taip nėra.
Kada terminuota sutartis tinka, o kada jau nebe
Terminuota darbo sutartis sudaroma konkrečiam laikui arba tam tikram darbui atlikti. Tai gali būti aiški kalendorinė data, tam tikras laikotarpis, pavyzdžiui, dveji metai, arba pats uždavinys — iki kol baigsis konkretus projektas ar pasikeis aplinkybės. Dažnas ir visiems suprantamas pavyzdys yra laikinas kolegos pavadavimas, kai žmogus išeina vaiko priežiūros atostogų.
Svarbiausia čia ne pats žodis „terminuota“, o priežastis, kodėl toks sprendimas pasirinktas. Darbdavys negali tiesiog patogumo sumetimais nuolat laikyti žmonių ant laikinų sutarčių, jei realus darbas iš tiesų yra nuolatinis. VDI akcentuoja, kad įstatymas leidžia lankstumą, bet kartu nustato ribas.
Tos ribos nėra abstrakčios. Jeigu su tuo pačiu darbuotoju sudaroma sutartis tai pačiai darbo funkcijai, maksimali trukmė paprastai negali viršyti dvejų metų. Jei terminuotos sutartys paeiliui sudaromos skirtingoms funkcijoms, bendra jų trukmė neturi perlipti penkerių metų. Kitaip tariant, laikinas sprendimas negali tapti nuolatine praktika vien todėl, kad taip patogiau apskaitoje ar planuojant grafiką.
Kur dažniausiai suklystama
Didžiausia klaida — manyti, kad terminas yra tik formalumas. Kai kurie darbdaviai sutartį suformuluoja taip, lyg viskas aišku, bet vėliau pamiršta, kad jos pasibaigimas irgi turi būti įformintas. Jei terminas jau suėjęs, darbuotojas toliau dirba, o darbdavys per vieną administracijos darbo dieną neįformina pasibaigimo, sutartis automatiškai virsta neterminuota.
Šis momentas svarbus ir darbuotojui, ir darbdaviui. Darbuotojas gauna daugiau stabilumo, nes darbo santykiai nebegali būti nutraukiami vien remiantis senąja terminuotos sutarties pabaiga. Darbdavys tuo metu jau turi remtis kitais Darbo kodekse numatytais pagrindais. Kitaip tariant, tyli pratęsta darbo diena kartais pakeičia visą teisinį santykį.
Praktikoje būtent čia atsiranda ginčų. Vienas žmogus mano, kad jo sutartis jau baigėsi, bet jis dar kelias dienas ar savaitę palieka darbovietėje. Kitas sako, kad „juk niekas nieko nesakė“, todėl viskas turėtų likti kaip buvo. VDI priminimas birželio 16 d. skirtas būtent tam, kad tokios situacijos neliktų vien kolegų žodžiams ar gero tono nuojautai.
Ką turi žinoti dirbantis pagal tokią sutartį
Kai darbo santykiai pagal terminuotą sutartį tęsiasi ilgiau nei vienus metus, darbdavys apie pasibaigimą privalo įspėti raštu ne vėliau kaip prieš penkias darbo dienas. Jei santykiai trunka ilgiau nei trejus metus, įspėjimas turi pasiekti darbuotoją ne vėliau kaip prieš dešimt darbo dienų. Tai jau ne šiaip formalus gestas, o įpareigojimas, kuris leidžia žmogui planuoti tolesnius žingsnius.
Dar viena svarbi detalė — išeitinė išmoka. Kai terminuoti darbo santykiai trunka ilgiau nei dvejus metus, pasibaigus sutarčiai darbuotojui turi būti mokama išmoka pagal įstatyme numatytą tvarką. Tai ypač svarbu tiems, kurie ilgesnį laiką dirba laikinai ir įsivaizduoja, kad pabaiga bus tik „paprastas atsisveikinimas“. Ne, darbo teisė tokių pabaigų nelaiko vienodomis.
Yra ir išimčių. Tam tikroms darbuotojų grupėms gali būti taikomos specialios taisyklės: pavyzdžiui, renkamiems ar skiriamiems darbuotojams, kūrybinių profesijų ar mokslo srities žmonėms, taip pat tiems, kurių veiklą reglamentuoja specialieji įstatymai. Tai nereiškia, kad taisyklės išnyksta. Tai reiškia, kad jos gali atrodyti kitaip, priklausomai nuo darbo pobūdžio.
Ką iš to turėtų pasiimti darbdavys ir darbuotojas
Darbdaviui šis priminimas yra apie tvarką. Jei darbas tikrai laikinas, sutartis turi būti aiški, ribota ir laiku užbaigiama. Jei darbas iš tiesų nuolatinis, terminuota forma neturėtų būti naudojama kaip lengvesnis kelias apeiti stabilų įdarbinimą. Ilgainiui tokia praktika kelia daugiau ginčų nei naudos.
Darbuotojui tai priminimas nepasikliauti vien neformaliais pažadais. Jeigu sutartyje matote pabaigos terminą, verta žinoti, kiek laiko ji galioja, kokios yra įspėjimo taisyklės ir kas nutinka, jei po termino vis dar dirbate. Būtent tokios smulkmenos lemia, ar žmogus lieka be atsakymų, ar laiku susidėlioja savo planus.
Terminuota sutartis nėra bloga savaime. Kartais ji yra vienintelis logiškas sprendimas: pavaduoti kolegą, užbaigti projektą, užtikrinti laikinas paslaugas. Tačiau ji veikia tik tada, kai abi pusės supranta ribas. Jei tos ribos ignoruojamos, laikinumas labai greitai virsta ginču dėl to, kas iš tiesų buvo sutarta ir kas jau nebe galioja.
Žmonėms, kurie dirba pagal tokią sutartį, ši tema aktuali ne tik pasirašymo dieną. Ji tampa svarbi būtent tada, kai terminas artėja prie pabaigos, o įmonėje dar niekas nekalba. Ir būtent tada verta prisiminti paprastą taisyklę: darbo teisėje tyla ne visada reiškia tą patį, ką reiškia kasdieniame pokalbyje.
Ką verta pasitikrinti prieš pasirašant
Jei žmogus prieš pasirašydamas sutartį mato datą, bet nemato aiškaus paaiškinimo, kodėl darbas yra būtent terminuotas, verta užduoti paprastą klausimą: kuo ši vieta skiriasi nuo nuolatinės? Kartais atsakymas būna visiškai logiškas ir pagrįstas darbo pobūdžiu. Kartais paaiškėja, kad terminas įrašytas iš inercijos, nes taip įprasta arba taip patogiau įmonei. Tokiu atveju geriau sustoti anksčiau, o ne ginčytis vėliau.
Darbdaviui naudinga turėti aiškų planą: kam skirta laikina vieta, kiek ji turės trukti, kada bus vertinama situacija ir kas nutiks pasibaigus terminui. Kai tokios detalės sutvarkytos iš anksto, mažiau vietos lieka ir nesusipratimams, ir įsivaizdavimui, kad „viskas juk savaime susitvarkys“. Darbo santykiuose savaime dažniausiai susitvarko tik tai, kas yra aiškiai sutarta.