Vaikystėje kieme Rita žaisdavo su kaimynystėje gyvenusia kurčia mergaite. Jos kalbėdavosi ne žodžiais, o rankomis – ir būtent tada, pasak pačios moters, galimai ir prasidėjo jos pažintis su gestų kalba. Šiandien Rita Norkūnienė yra viena iš trijų lietuvių gestų kalbos vertėjų, dirbančių Alytuje.
Kartu su ja – Živilė Bakūnienė ir Laima Jančiulienė. Visos trys dirba Lietuvių gestų kalbos vertimo centro Vilniaus teritorinio skyriaus Alytaus padalinyje. Jų darbas – padėti kurtiesiems ir girdintiesiems laisvai susikalbėti, o jas galima išvysti verčiančias ir kultūriniuose bei kituose renginiuose Alytuje.
Kelias, kuris prasidėjo nuo nežinomybės
Visų trijų kelias į šią profesiją buvo skirtingas. Živilė po mokyklos svarstė apie socialinį darbą, kol atsirado galimybė rinktis tuomet naują, mažai kam pažįstamą gestų kalbos vertimo studijų kryptį. „Prieš studijas apie gestų kalbą beveik nieko nežinojau. Net neįsivaizdavau, kiek daug galiu išmokti“, – pasakoja ji.
Laimai mokykloje labiau sekėsi humanitariniai dalykai, o gestų kalbos vertimo studijas ji atrado visai atsitiktinai. „Tarp mano artimųjų ir draugų nebuvo kurčiųjų. Vis dėlto ši sritis pasirodė tokia įdomi, kad nusprendžiau pabandyti“, – kalba ji.
Pirmas vertimas, kurio nepamiršti
Živilė gerai prisimena savo pirmąjį savarankišką vertimą sanatorijoje Druskininkuose, kai teko versti kurčiųjų sutuoktinių porai. „Labai jaudinausi, tačiau, pamačiusi žmonių dėkingumą, pamažu nusiraminau. Nuo to laiko praėjo gal 17 metų, bet ši patirtis iki šiol išliko atmintyje“, – sako ji.
Vertėjos sutaria dėl vieno: šis darbas parodo, kad bendravimas yra kur kas daugiau nei žodžiai. „Išmoksti atidžiau stebėti žmogų, jo reakcijas ir kūno kalbą. Šis darbas moko mažiau skubėti vertinti ir daugiau stengtis suprasti“, – atsako jos.