Vienas socialinio tinklo įrašas Užupyje per kelias valandas pavirto ne tik įspėjimu, bet ir vieša baimės banga. Vienoje vilnietės paskelbtoje žinutėje buvo rašoma, kad „šis asmuo prieš keletą dienų Užupyje užpuolė ir sunkiai sužalojo dvi moteris“, o „kišenėse nešiojasi pavojingus daiktus“. Šalia nuotraukų buvo platinamas prašymas dalintis informacija. Tai ir yra pagrindinė šios istorijos pamoka: kai baimė pradeda daugintis greičiau nei faktai, miestui tenka labai greitai atsitokėti.
Kas iš tiesų patvirtinta
Lietuvos policijos atstovas Ramūnas Matonis viešai paaiškino, kad dėl šio įvykio Vilniaus policija yra pradėjusi ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Tai svarbus žodis – pradėtas tyrimas. Jis reiškia, kad institucija renka ir tikrina informaciją, o ne kad visi klausimai jau atsakyti.
Policija pabrėžė, kad ikiteisminio tyrimo metu atliekami būtini procesiniai veiksmai, siekiant nustatyti visas įvykio aplinkybes. Kitaip tariant, dabar svarbiausia yra ne garsiausiai skambanti žinutė socialiniame tinkle, o tai, kas bus patvirtinta medžiaga. Būtent todėl pareigūnai ir neskuba dalyti detalių: kiekvienas toks tyrimas yra individualus, o įtariamiesiems gali būti skiriamos įvairios kardomosios priemonės.
Matonis taip pat priminė, kad griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas – skiriama išimtinais atvejais, kai yra tam būtini pagrindai. Šis sakinys socialinių tinklų emocijai dažnai būna nepatogus, nes jis primena paprastą teisinę tiesą: ne kiekvienas pavojingai atrodantis įtarimas automatiškai virsta suėmimu, o tyrimo eiga priklauso nuo surinktų duomenų.
Kodėl socialinis tinklas kartais pavojingesnis už patį gandą
Įraše buvo naudojamas ir labai jautrus vizualinis elementas – nuotraukos, kuriose, anot pranešimo, esą matomas galimai sergantis asmuo. Tokiose situacijose žmonės dažnai pasidalija turiniu ne todėl, kad tikrai žino daugiau, o todėl, kad nori apsaugoti savo kaimynus. Motyvas suprantamas. Problema atsiranda tada, kai apsauga remiasi nepatikrinta informacija.
15min paskelbta istorija rodo ir kitą dalyką: baimė bendruomenėje greitai virsta savotišku liudininkų koru. Viena moteris teigia, kad yra nukentėjusioji ir kalbėjosi su policija, kita pasakoja apie turistų porą, pardavėją ir stiklinį butelį. Toks pasakojimų srautas sukuria stiprų įspūdį, bet jis dar nėra teisinis įrodymas. Todėl policijos perspėjimas vertinti socialiniuose tinkluose skelbiamą informaciją kritiškai čia skamba labai vietoje.
Įdomu ir tai, kad pati policija šioje istorijoje nepasirodė kaip institucija, kuri ignoruoja gyventojų nerimą. Priešingai – atstovai atsakė viešai, paaiškino tyrimo statusą ir priminė paprastą veiksmą: jei asmuo kelia pavojų, nedelsiant skambinti 112, kad pareigūnai galėtų operatyviai sureaguoti. Tai ne teorija, o praktiška taisyklė, kuri pavojingose situacijose dažnai yra vertingesnė už bet kokį komentarų karą.
Ką turėtų daryti žmonės, kurie tokią žinutę pamato pirmieji
Pirmas žingsnis yra ne dalintis, o sustoti. Jei nuotraukoje matomas žmogus atrodo pažįstamas arba grėsmingas, dar nereiškia, kad jis ir yra tas asmuo, apie kurį kalbama. Socialiniuose tinkluose net ir geranoriškos klaidos išsiplečia akimirksniu. Vėliau jas sustabdyti daug sunkiau nei iš karto nepasidalinti.
Antras žingsnis – jei yra realus pavojus, veikti per oficialų kanalą. Skambutis 112 nėra perdėta reakcija, kai kyla įtarimas dėl pavojingo asmens ar galimo naujo išpuolio. Būtent tokiais atvejais greitis yra svarbus. O jei grėsmė tėra gandas, tuomet skambutis bent jau leidžia pareigūnams įvertinti, ar reikia papildomų veiksmų.
Trečias žingsnis – neimti teisingumo į savo rankas. Policijos komentaras dėl smurto vengimo čia labai svarbus. Kai bendruomenėje įsiplieskia baimė, atsiranda pagunda „užbėgti įvykiams už akių“. Tačiau būtent tai gali sukelti naują žalą, o ne ją sumažinti. Mieste gyvenančiam žmogui saugumas prasideda ne nuo savavališko persekiojimo, o nuo gebėjimo laikytis atstumo, informuoti pareigūnus ir nedidinti chaoso.
Užupio istorija yra ir apie teisinį lėtumą, ir apie visuomenės nekantrumą
Daugelis žmonių nori labai greito atsakymo: kas tas žmogus, kodėl jis dar laisvas, kodėl policija jo nesulaikė iš karto? Tačiau ikiteisminio tyrimo logika veikia kitaip. Prieš skiriant kardomąsias priemones reikia surinkti duomenis, patikrinti įvykio aplinkybes ir įvertinti riziką. Tai yra lėčiau nei emocinis įrašas „Facebook“ tinkle, bet būtent toks lėtumas ir saugo nuo klaidų.
Šioje vietoje verta prisiminti ir platesnį principą: socialiniai tinklai puikiai tinka įspėjimui, bet blogai tinka sprendimui. Jie pakelia temperatūrą, bet nepakeičia tyrimo. Jie sukuria bendruomenės impulsą, bet neatsako į klausimą, kas įvyko iš tikrųjų. Todėl viešai skelbiamos nuotraukos ir „neoficialūs duomenys“ gali būti tik pradžia, o ne paskutinė stotelė.
Galiausiai Užupio istorija pasako ne tik apie vieną įtariamą užpuoliką ar vieną įrašą. Ji pasako apie tai, kaip labai lengvai viešojoje erdvėje susiduria du dalykai – noras apsaugoti ir noras tuoj pat pasmerkti. Policijos žinia čia yra gana paprasta: jei matote pavojų, skambinkite 112, bet nepamirškite, kad faktai turi ateiti iš tyrimo, o ne iš algoritmo paskleisto pykčio.
Bendrai tokios situacijos paliečia ir kaimynų pasitikėjimą
Užupio istorijoje yra ir dar vienas sluoksnis. Kai vienas pranešimas apie pavojų pasiekia šimtus žmonių, labai greitai ima aižėti pasitikėjimas tuo, kas matoma viešojoje erdvėje. Vieni ima tikėti kiekviena nuotrauka, kiti – niekuo. Abu kraštutinumai yra blogi. Vienas gali paskatinti neteisingai apkaltinti žmogų, kitas – neleisti sureaguoti į tikrą grėsmę. Policijos komentaras čia veikia kaip stabdis abiem pusėms.
Todėl svarbiausia tokiais atvejais yra ne tik klausimas, kas įvyko, bet ir kaip mes apie tai kalbame. Jei sakome „įtariamas“, „pradėtas tyrimas“, „vykdomi procesiniai veiksmai“, paliekame erdvę faktams. Jei kalbame taip, lyg viskas jau įrodyta, užribyje lieka ir galimybė suklysti, ir pareiga saugoti nukentėjusiuosius bei įtariamuosius nuo bereikalingo viešo linčo. Užupyje tai ypač svarbu, nes tankiai gyvenamose vietose gandai juda greitai, o jų padaryta žala dažnai lieka ilgiau nei pats įrašas.