Vilniuje prasideda šešioliktoji Andrejaus Sacharovo konferencija

Šiandien, kai didžiosios pasaulio jėgos vėl persitvarko ir senosios taisyklės nebeatrodo tokios tvirtos, Vilnius tampa vieta, kur susirinkę žmonės iš dešimties šalių garsiai kalba apie tai, kas mums visiems rūpi. Šešioliktoji tarptautinė Andrejaus Sacharovo konferencija atvėrė duris sostinėje, kviesdama ne tik akademikus ir politikus, bet ir paprastus Lietuvos žmones susimąstyti apie laisvę, demokratiją ir mūsų ateitį. Šis dviejų dienų renginys, atidarytas 2026 m. gegužės 21 d., yra daugiau negu eilinis forumas – tai priminimas apie tai, kodėl Lietuva vis dar turi ką pasakyti pasauliui.

Konferenciją organizuoja Vytauto Didžiojo universiteto Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centras, veikiantis Kaune. Šis centras kasmet rengia tarptautinį renginį Nobelio taikos premijos laureato gimtadieniu – gegužės 21-ąją – skirdamas jį tuo metu aktualiausioms žmogaus teisių temoms aptarti. Šių metų programa ypač stipri: dvi dienas truksiantis renginys sutelks dėmesį į grįžtančias autokratiškas tendencijas, tarptautinės teisės griūtį ir vis didėjančią priklausomybę nuo supergalių. Organizatoriai savo ruožtu primena, kad 1975 metais pasirašyti Helsinkio susitarimai buvo vienas svarbiausių žingsnių link žmogaus teisių pripažinimo Sovietų Sąjungoje, o šiandien tie patys principai vėl atsiduria prieš iššūkius.

„Dažnai pasijuntame visiškai bejėgiai netoliese vykstančio karo akivaizdoje ar bandydami planuoti ateitį pasaulyje, kuris tapo visiškai nenuspėjamas; tai turi įtakos mūsų psichologiniam atsparumui, pilietiniam aktyvumui ir tikėjimui demokratija“, – prieš renginį sakė centro direktoriaus pavaduotoja Neringa Gališanskytė. Jos žodžiai skamba kaip perspėjimas, bet ir kaip kvietimas – neatsisėsti rankų sudėjus, o ieškoti būdų, kaip išsaugoti tai, ką turime. Ji taip pat pabrėžė, kad konferencija šiemet sieks atkreipti dėmesį į klausimus, kurie neduoda ramybės visai Europai: ką reiškia gyventi pasaulyje, kuriame vieninteliai sprendimai priklauso nuo kelių supergalių valios.

Atidarymo ceremonijoje dalyvaus Užsienio reikalų viceministrė Audra Plepytė, VDU rektorė Ineta Dabašinskienė ir pats centro direktorius Robertas van Vorenas. Jie pristatys ne tik oficialius sveikinimus, bet ir primins, kodėl Lietuva – šalis, patyrusi tiek sovietinės okupacijos, tiek atkurtos nepriklausomybės džiaugsmą – turi ypatingą teisę kalbėti apie demokratiją. R. van Vorenas, daugelį metų dirbęs su disidentais ir psichiatrijos piktnaudžiavimo aukomis Sovietų Sąjungoje, atsineša asmeninę patirtį, kuri suteikia šiam renginiui autentiškumo, kurio neįsigysi jokioje diplomatijos mokykloje.

Pagrindiniai pranešimai žada būti tikrai įdomūs. Buvęs Nyderlandų ir Jungtinių Tautų diplomatas Robertas Serry kalbės apie dabartinę tarptautinės teisės griūtį – temą, kuri ypač aktuali žvelgiant į tai, kaip šiandien elgiasi didžiosios valstybės. Ukrainos istorikas Jaroslavas Hrytsakas aptars savo šalies vaidmenį globalioje krizėje, kurią mes visi stebime jau trečius metus. Taip pat pasirodys buvęs JAV diplomatas George'as Kentas, žinomas kaip vienas iš aštresnių Donaldo Trumpo kritikų, bei psichologijos profesorė iš Sakartvelo Jana Džavachišvili, kuri atsiveža įžvalgų iš regiono, nuolat balansuojančio tarp autoritarizmo ir demokratijos siekių.

Dalyvių sąrašas įspūdingas. Į Vilnių atvyks atstovai iš JAV, Suomijos, Švedijos, Nyderlandų, Sakartvelo, Lenkijos, Ukrainos, Didžiosios Britanijos ir Danijos. Tai rodo, kad Lietuva vis dar yra matoma kaip vieta, kur galima atvirai kalbėti apie sudėtingus dalykus, nebijant cenzūros ar politinių spaudimų. Mūsų šalis, nors ir maža pagal plotą, tampa tiltu tarp Rytų ir Vakarų, tarp praeities patirties ir ateities vilčių.

Per dvi dienas vyks penkios panelinės diskusijos, kuriose bus galima ne tik klausytis, bet ir užduoti klausimus. Organizatoriai taip pat paruošė ypatingą kultūrinę programą: filmo apie šiemet mirusį Ukrainos psichiatrą ir žmogaus teisių aktyvistą Semioną Gluzmaną peržiūra bei jo atminimui skirtas koncertas. Gluzmanas visą gyvenimą kovojo už tai, kad psichiatrija nebūtų naudojama politiniams oponentams nutildyti – jo likimas primena, kad konferencija yra ne tik apie teorijas, bet ir apie tikrus žmones, kurie už savo įsitikinimus sumokėjo didžiausią kainą.

Andrejus Sacharovas, kurio vardu pavadintas šis renginys, buvo tarybinis fizikas, tapęs vienu garsiausių disidentų. Jis tikėjo, kad mokslininkas turi ne tik stebėti pasaulį, bet ir ginti tuos, kuriems skauda. 1975 metais gauta Nobelio taikos premija tik įtvirtino jo vardą istorijoje, bet svarbiausia buvo tai, kad jis niekados nenutildavo ir kitiems davė vilties. Šiandien, kai dezinformacija ir populizmas veržiasi į viešąją erdvę, tokie principai atrodo aktualesni negu bet kada.

Lietuvai ši konferencija turi ir simbolinę reikšmę. Mūsų šalis, nuo 1990-ųjų atkūrusi nepriklausomybę, nuolat siekia užimti vietą tarp demokratinių valstybių. Renginiai kaip šis parodo, kad Vilnius ne tik priklauso Europos Sąjungai ir NATO, bet ir aktyviai prisideda prie vertybinio dialogo. Tai primena, jog buvimas ES ar NATO nare nėra galutinis tikslas – tai priemonė siekiant užtikrinti, kad tokie forumai mūsų miestuose vyktų ir ateityje.

Ar eisite į konferenciją, ar tik perskaitysite apie ją žiniasklaidoje, svarbu prisiminti: demokratija nėra savaime suprantamas dalykas. Ji reikalauja dėmesio, dalyvavimo ir kartais – drąsos pasakyti, kad pasaulis gali būti kitoks, teisingesnis ir laisvesnis. Kauno centre, Vytauto Didžiojo universitete, ir Vilniuje šiandien susirinkę žmonės tai primena ne žodžiais, o savo buvimu. O tai, galų gale, yra geriausia pamoka, kurią galime pasiimti iš Andrejaus Sacharovo palikimo.