Agnė Marčiukaitienė: vaiko elgesys mokykloje ir namuose pirmas praneša apie skriaudą
Kai vaikas staiga ima vengti mokyklos, užsisklendžia ir nebeatrodo toks pats kaip anksčiau, suaugusieji dažnai pirmiausia pagalvoja apie nuovargį, įtampą ar paauglystę. Tačiau Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vaiko teisių gynėjai rugsėjo 7 d. priminė paprastą dalyką: seksualinę skriaudą vaikas neretai pasako ne žodžiais, o elgesiu.
Tylūs ženklai, kurių nereikia numoti ranka
Šioje srityje nėra vieno požymio, kuris visada viską paaiškintų. Vaikai, kurie patiria seksualinį smurtą, gali tiesiog užsidaryti, vengti kalbėti apie tam tikrą vietą ar žmogų, staiga pasikeisti jų emocinė būsena, atsirasti nerimas, gėda ar kaltės jausmas. Vaiko teisių gynėjai atkreipia dėmesį ir į dar vieną sluoksnį, apie kurį šeimose kalbama per mažai: skaitmeninę erdvę. Ten vaikas gali būti viliojamas apsimestinio bendraamžio, pratinamas siųsti nuotraukas ar vaizdo įrašus, o vėliau šantažuojamas.
Toks spaudimas vaikui yra ypač klastingas, nes jis dažnai jaučiasi pats kaltas. Būtent todėl skriauda užtrunka ilgai, kol iškyla į paviršių. Vaikas gali bijoti, kad jam nepatikės, arba kad viskas taps dar blogiau, jeigu jis prabils. Suaugusiajam čia svarbu ne perkelti atsakomybės vaikui, o įsižiūrėti į pokyčius: ar jis nebenori eiti į mokyklą, ar vengia tam tikrų vietų, ar nebėra toks atviras kaip anksčiau.
Kodėl artimiausi suaugusieji turi reaguoti greitai
Tarnyba primena ir kitą nemalonią tiesą: seksualinis smurtas dažnai vyksta artimoje aplinkoje, o smurtautojas būna vaikui pažįstamas žmogus. Tai dar labiau apsunkina situaciją, nes vaikas lieka tarp pasitikėjimo ir baimės. Dėl to suaugusieji neturėtų tikėtis, kad viską išduos vienas ženklas ar viena frazė. Geriau turėti įprotį stebėti platesnį vaizdą ir rimtai vertinti net subtilius pasikeitimus.
Svarbiausia reakcija yra rami. Vaikui reikia saugios erdvės, atviro klausimo ir žmogaus, kuris nepertraukinėja ir neperša savo versijos. Jei vaikas prabyla, pirmas žingsnis neturi būti apklausa. Geriau išklausyti, tikėti tuo, ką jis sako, ir neverskite jo kartoti istorijos visiems iš eilės. Vaiko teisių gynėjai pabrėžia ir privatumo svarbą: tokia informacija neturi tapti šeimos pokalbių tema prie kitų vaikų ar pašalinių žmonių.
Ką daryti, jei įtarimas tik stiprėja
Kai kyla rimtas įtarimas, delsti pavojinga. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba nurodo, kad apie galimą smurtą galima pranešti policijai telefonu 112 arba Vaiko teisių linijai 8 800 10 800. Tai nėra perdėtas atsargumas. Tai būdas sustabdyti situaciją tada, kai vaikas dar gali būti apsaugotas.
Tėvams, mokytojams ir kitiems suaugusiesiems svarbu prisiminti dar vieną dalyką: vaikas retai ateina su aiškia etikete ant kaktos. Daug dažniau jis ateina su tylos, baimės, sumišimo ir elgesio pokyčių mišiniu. Būtent todėl čia laimi ne triukšmas, o dėmesys. Ir kuo anksčiau suaugusieji jį parodo, tuo daugiau šansų vaikui nelikti vienam su tuo, ko jis pats nesugeba pakelti.