Izraelio ministro vaizdo įrašas su surištais flotilės aktyvistais sukėlė tarptautinį pasipiktinimą

Tarptautinė bendruomenė vėl turi vartytis per nuotraukas ir vaizdo įrašus, kuriuose Izraelio politikai elgiasi taip, tarsi karo metu žmogaus orumas būtų nepageidautinas balastas. Šį kartą pašiepiamai atrodantis vaizdo įrašas su surištais civilių flotilės aktyvistais sukėlė bangą pasipiktinimo visame pasaulyje. Gegužės 21 d. paskelbtame vaizdo įraše matyti Izraelio finansų ministras Becalelis Smotričius su dujokaukėmis ant galvos surištais asmenimis, rodančiais taikos simbolius. Pasaulio lyderiai tai pavadino ne tik nehumanišku, bet ir pavojingu precedentu, kuris tik gilina jau taip ir nepasibaigusį Artimųjų Rytų konfliktą.

Reikia pradėti nuo to, kad Incidentas įvyko gegužės 21 d., kai Izraelio finansų ministras Becalelis Smotričius paskelbė socialiniuose tinkluose vaizdo įrašą, kuriame jis pozuoja šalia surištų, su dujokaukėmis ant galvos priverstinių asmenų, laikančių baltojo balandžio ženklą. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip provokuojantis propagandinis triukas, bet pažvelgus iš šalies – tai pasityčiojimas iš tarptautinių teisių normų, saugančių karo belaisvius ir sulaikytuosius. Izraelio vyriausybė jau ne kartą kritikuota dėl elgesio su Palestinos gyventojais, o šis vaizdo įrašas dar kartą atskleidė, kad kai kurie politikai vadovaujasi ne diplomatine etika, o šovinistiniu populizmu.

Tarptautinė reakcija buvo vieninga. Žmogaus teisių organizacijos, Jungtinės Tautos ir įvairios užsienio valstybės griežtai smerkė Becalelio Smotričiaus poelgį. Ekspertai atkreipia dėmesį, kad bet koks viešas panašus į tarptautines konvencijas nepaisantis elgesys didina įtampą ne tik Izraelio ir Palestinos santykiuose, bet ir visame regione. Izraelio opozicija taip pat kritiškai įvertino ministro veiksmą, teigdama, kad tokie poelgiai kenkia šalies tarptautiniam įvaizdžiui ir trukdo taikos deryboms. Kritikai pabrėžia, kad kai finansų ministras tapo propagandos veidu, tai nėra tik asmeninis nusižengimas – tai signalas apie valdžios laipsnį, kuriame normalizuojami tokie simboliniai žmogaus teisių pažeidimai.

Verta prisiminti, kad Izraelis šiuo metu gyvena sudėtingu laikotarpiu, kai vidaus politinė įtampa dėl teisminės reformos, protestų gatvėse ir regioninių grėsmių verčia vyriausybę atrodyti griežtai ir ryžtingai. Tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis demokratinės valstybės politikai paprastai vengia viešai tyčiotis iš sulaikytųjų, nes tai atvirai pažeidžia tarptautines normas. Becalelio Smotričiaus atvejis rodo, kad kai kuriems politikams patinka eksperimentuoti su riba tarp viešųjų ryšių ir moralės. Tuo tarpu pasaulyje daugelis stebi ir klausią: jei taip elgiasi ministras, ką tuomet daro tie, kurių veiksmai nesiekia žiniasklaidos?

Vaizdo įrašo kritikai taip pat pabrėžia ir platesnį kontekstą. Flotilės aktyvistai, kurie siekia atskleisti humanitarines problemas Gazos ruože, dažnai patiria susidūrimus su Izraelio pajėgomis. Jie jau ne kartą buvo sulaikyti, apkaltinti saugumo pažeidimais ir deportuoti. Tačiau net ir sulaikyti asmenys pagal Ženevos konvencijas turi teisę į orų elgesį. Dujokaukės ant galvos ir surišimas – net jei tai tik simbolinis veiksmas – aiškiai peržengia ribą tarp teisėto sulaikymo ir tarptautinių teisių pažeidimo.

Lietuviai taip pat turėtų atkreipti dėmesį į šį precedentą. Nors mes esame toli nuo Artimųjų Rytų, bet mūsų šalis visada palaikė tarptautinę teisę ir žmogaus teises. ES diplomatijos koridoriuose tokie atvejai sukelia diskusijas apie tai, kaip toliau bendrauti su valstybėmis, kurių politikai nebijo viešai tyčiotis iš tarptautinių normų. Lietuvos pozicija šiuo klausimu yra svarbi ne tik moraliniu požiūriu, bet ir dėl mūsų, kaip mažos valstybės, kuriai tarptautinė teisė yra vienas svarbiausių saugumo įrankių, reputacijos.

Becalelio Smotričiaus atvejis taip pat primena apie vieną seną politikoje taisyklę: viešas pasityčiojimas iš pažeidžiamų žmonių nesukuria nei taikos, nei saugumo. Tai tik stiprina priešingas stovyklas, skatina naujas protesto bangas ir duoda propagandos priešininkams. Izraelio viduje jau pasigirsta balsų, kad tokie politikai – ne valstybės gynėjai, o jos tarptautinio įvaizdžio ardytojai. Tačiau ar šie balsai pakankamai garsūs, kad pakeistų kursą, dar neaišku.

Galiausiai, šis įvykis yra dar vienas perspėjimas pasauliui: tarptautinės konvencijos ir žmogaus teisių normos nėra abstrakčios deklaracijos – tai taisyklės, kurių laikymasis yra būtinas, jei norime, kad karo metu nugalėtoju netaptų žiauriausias. Kai politikai viešai pažeidžia šias taisykles, jie ne tik diskredituoja savo šalį, bet ir silpnina visą tarptautinę sistemą. O silpstanti tarptautinė sistema – tai grėsmė ne tik Gazos ruožo gyventojams, bet ir visiems mums.