Vidurdienį prie Martyno Mažvydo bibliotekos Vilniuje ėmė rinktis minia. Vieni atsinešė vaivorykštės vėliavas, kiti — mažus plakatus su užrašu „Visos šeimos yra svarbios", treti tiesiog atėjo pasižiūrėti. Organizatoriai skaičiavo, kad 2026 metų birželio 6-osios eitynės „Už lygybę!" sutraukė apie 20 tūkstančių dalyvių — tiek, kiek drąsiai galima vadinti skaičiumi, prilygstančiu mažam miesteliui, išsirikiavusiam palei Gedimino prospektą ir pajudėjusiam link Kalnų parko.
Kai prieš dešimtmetį panašios eitynės Vilniuje rinko vos kelis šimtus žmonių, apsuptų dar didesnio skaičiaus protestuotojų ir policijos kordonų, šiandien 20 tūkstančių atrodo kaip ženklas, kad kažkas Lietuvoje iš esmės pasikeitė.
„Visos šeimos" — ne šūkis, o teisinė realybė
Šių metų eitynių tema pasirinkta neatsitiktinai. 2025 metų balandį Konstitucinis Teismas paskelbė sprendimą, kuris išjudino ilgus metus stovėjusį teisinį pagrindą. Civilinis kodeksas, pasak teismo, prieštarauja Konstitucijai, nes apibrėžia partnerystę tik tarp vyro ir moters, palikdamas tos pačios lyties poras be jokio teisinio pripažinimo.
Teismas atvėrė galimybę registruoti lyčiai neutralią partnerystę per teismus, kol Seimas nesukūrė aiškios tvarkos. Ir kelios poros tuo pasinaudojo — vietos teismai pripažino jų partnerystę. Tačiau istorija čia nesibaigė.
Nuo 2026 metų kovo mėnesio Teisingumo ministerija apskundė kelis sprendimus aukštesnės instancijos teismui. Argumentas, kuriuo remiamasi, — kad žemesnės instancijos teismas galimai viršijo įgaliojimus, pripažindamas partnerystę, kol Seime nėra priimtas ją detaliai reglamentuojantis teisės aktas.
Teisiškai situacija pakibo ore. Konstitucinis Teismas pasakė, kad senoji tvarka prieštarauja Konstitucijai. Teisingumo ministerija blokuoja naujos tvarkos atsiradimą per teismų praktiką. Seimas delsia priimti įstatymą. Ir tarp šių trijų jėgų atsidūrė žmonės, kurių šeimos laukia pripažinimo.
Rožiniai trikampiai prie ministerijos
Šis ministerijos žingsnis paskatino Tolerantiško jaunimo asociaciją imtis protesto. Eitynių metu prie Teisingumo ministerijos durų dalyviai paliko rožinio trikampio ženklus.
Tai ne dekoracija. Rožinio trikampio istorija siekia Antrąjį pasaulinį karą, kai nacistinėje Vokietijoje šis ženklas buvo naudojamas homoseksualiems vyrams ir biseksualiems asmenims žymėti. Tai buvo persekiojimo, pažeminimo ir smurto simbolis — dalis sistemingo naikinimo mechanizmo, kuris palietė ir Lietuvos gyventojus.
„Būtent tokie simboliai buvo naudojami Antrojo pasaulinio karo metais nacistinėje Vokietijoje", — yra sakęs organizacijos pirmininkas Artūras Rudomanskis. Vėliau LGBTQI bendruomenė šį simbolį pavertė pasipriešinimo, solidarumo ir atminties ženklu. Tai, kas buvo naudojama žeminti, tapo pasididžiavimo ir atsparumo ženklu.
Palikti rožinį trikampį prie ministerijos 2026 metais — tai ne tik istorijos citata. Tai pareiškimas: „Mes matome, ką darote. Mes nepamiršome."
Nuo vienos dienos iki savaitės festivalio
Eitynės „Už lygybę!" jau seniai nebėra vienos dienos įvykis. Jos tapo dalimi „Lithuanian Pride" festivalio, kuris šiemet užpildė visą savaitę diskusijomis, paskaitomis, filmų peržiūromis ir kultūriniais renginiais.
Maršrutas driekiasi nuo Martyno Mažvydo bibliotekos iki Kalnų parko, kur po eitynių vyksta koncertas. Tai simbolinė atkarpa: nuo žinių centro iki gamtos prieglobsčio, nuo žodžių prie veiksmų.
Per kelias festivalio dienas dalyviai galėjo išgirsti teisininkų komentarus apie Konstitucinio Teismo sprendimo pasekmes, psichologų įžvalgas apie nematomumo poveikį psichikos sveikatai, ir realių porų istorijas apie tai, ką reiškia gyventi be teisinio pripažinimo. Tai jau ne tik aktyvistų renginys, o pilnavertis kultūrinis festivalis, į kurį įsitraukia vis daugiau vilniečių ir miesto svečių.
Koncertas Kalnų parke — ne pramoga po žygio, o kulminacija. Kai žmonės, ką tik ėję per miestą su vėliavomis ir plakatais, sustoja kartu klausytis muzikos, susidaro įspūdis, kad miesto erdvė trumpam tapo bendra.
Kas eina šiomis gatvėmis
Tarp 20 tūkstančių dalyvių šiemet buvo ne tik LGBTQI bendruomenės nariai. Matėsi šeimos su vaikais, studentų grupės, vyresnio amžiaus žmonės, atėję iš solidarumo, o ne iš būtinybės. Tai kontrastuoja su ankstesniais metais, kai eitynės buvo labiau uždaras bendruomenės renginys, ribojamas saugumo sumetimų.
Viena dalyvė, atėjusi su dviem paaugliais vaikais, sakė: „Aš čia ne dėl savęs. Aš čia dėl jų — kad jie matytų, jog Lietuvoje galima būti skirtingam ir nebijoti." Šie žodžiai atspindi platesnį poslinkį, kurį pastebi stebėtojai: parama LGBTQI teisėms Lietuvoje po truputį auga, nors politinė valia keičiasi lėtai.
Politinė įtampa ir kas toliau
Faktas, kad Teisingumo ministerija 2026 metais vis dar tebesiskundžia teismų sprendimais, rodo gilią įtampą tarp to, ką sako Konstitucija, ir to, ką daro vykdomoji valdžia.
Šiuo metu situacija atrodo taip: Konstitucinis Teismas davė žalią šviesą, pavieniai teismai pripažino partnerystes, ministerija blokuoja, o Seimas delsia. Kiekvienas mėnuo, praeinantis be aiškios tvarkos, reiškia dar vieną porą, kuri turi laukti, ir dar vieną teisininką, kuris bando išnarplioti situaciją be aiškių taisyklių.
Žvelgiant iš eitynių dalyvio perspektyvos, klausimas jau seniai ne „ar", o „kada". Bet atsakymas priklauso nuo to, kuri valdžios šaka pajudės pirma.
Eitynės ir rožiniai trikampiai tampa ne vien šventės, o ir priminimo įrankiu. Kol vieni eina su muzika, kiti prie ministerijos durų palieka priminimą apie istoriją, kurią būtų pavojinga pamiršti.
Tuo metu 20 tūkstančių žmonių Vilniaus centre yra ne tik skaičius. Tai signalas, kad nematoma siena tarp to, kas pripažįstama, ir to, kas ignoruojama, po truputį braška. Ir šis garsas girdisi vis garsiau — net jei ministerijos koridoriuose kol kas tylu.