Aistė Adomavičienė: savivaldybės gina teisę verstis tuo, ką aš vadinu vergyste

Kai birželį įsigaliojo Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo pakeitimai, jie buvo sutikti daugiausia tyliai. Tačiau per kelias savaites paaiškėjo, kad tyla buvo apgaulinga — seniūnai sukilo, o Lietuvos savivaldybių asociacija pasiraitojo rankoves ir kreipėsi net į Seimą, Vyriausybę, Socialinės apsaugos ir darbo bei Finansų ministerijas. Ko jie reikalauja? Išsaugoti teisę verstis tuo, ką socialinių reikalų žinovė Aistė Adomavičienė ką tik pavadino tikruoju vardu — „vergyste".

Nuo birželio pradžios galiojanti tvarka numato, kad piniginę socialinę paramą gaunančiam žmogui pirmiausia turi būti siūloma dalyvauti užimtumo programose. Tik tada, jeigu per tris mėnesius jam nepavyksta įsidarbinti arba jis atsisako siūlomų programų, gali būti taikoma visuomenei naudinga veikla. Būtent dėl šių trijų mėnesių ir skilo nuomonės.

Kas slypi už „visuomenei naudingos veiklos"

Pavadinimas gražus. Bet realybėje ši veikla, liaudyje vadinama „atidirbimu" už pašalpą, dažniausiai reiškia nekvalifikuotus fizinius darbus — lapų grėbimą, gatvių šlavimą, teritorijų tvarkymą, pastatų valymą ar saugojimą. Už šį darbą žmogus negauna atlygio, nekaupia jokio darbo stažo, neįgyja socialinių garantijų, o sulaukęs pensijos toliau skursta, nes gauna tik šalpos senatvės pensiją.

Adomavičienė atkreipia dėmesį į paradoksą: seniūnai argumentuoja, esą visuomenei naudingas darbas ugdo praktinius įgūdžius, motyvuoja integruotis į darbo rinką, plečia socialinius ryšius ir augina pasitikėjimą savimi. „Kaip manote, kokius praktinius darbo įgūdžius ugdo ar kaip socialinius ryšius plečia lapų grėbimas arba gatvių šlavimas metai iš metų?" — klausia ji.

Klausimas retorinis, bet atsakymas svarbus: jokių. Metus šlavus šaligatvį, vienintelis dalykas, kurį žmogus išmoksta — tai kad jis niekam daugiau netinka, o valstybė nemato jame nieko, išskyrus pigią darbo jėgą.

„Atidirbimas" turi visus darbo santykių požymius

Adomavičienė nurodo dar vieną slegiantį aspektą: ši veikla organizuojama taip, kad turėtų visus nuolatinio darbo bruožus. Žmonės privalo ateiti reguliariai ir konkrečiu laiku, atlikti tuos pačius darbus diena iš dienos, pavaduoti sergančius kolegas, dirbti nustatytą valandų skaičių. Dažnai „atidirbimas" išskirstomas po kelias valandas kasdien, kad žmonės kuo daugiau dienų būtų „pririšti" prie seniūnijos — taip paverčiant socialinę paramą ne parama, o bausme.

Viename portale pasirodžiusiame straipsnyje rašoma, kad šiltuoju metų laiku „atidirbančiųjų" už pašalpas poreikis labai išauga — savivaldybės tiesiog pasikliauja nemokama darbo jėga sezoniniams aplinkos tvarkymo darbams, užuot samdžiusios darbuotojus pagal darbo sutartis.

Oficialūs skaičiai yra dar labiau demotyvuojantys. Adomavičienės turimais duomenimis, iš šio ydingo skurdo rato ištrūksta vos vienas iš dešimties. Devyni lieka ten pat — visuomenės pakraštyje, nematomi, su menka pensijos perspektyva ir dar mažesne savigarba.

Stigma, kuri užkerta kelią į pagalbą

Apie šią problemą beveik nekalbama, bet ji yra viena esminių: net 39 procentai pažeidžiamų žmonių nesikreipia pagalbos, nors tokią socialinę teisę jie turi.

Priežastis paprasta — bijoma etikečių. Kasdienėje kalboje ir net viešajame diskurse socialinės paramos gavėjai apibūdinami epitetais „pašalpiniai", „veltėdžiai", „bedarbių armija". Kai žinai, kad už pagalbos prašymą būsi ne tik pasmerktas viešai, bet ir priverstas mėnesius šluoti gatves be jokios naudos sau — ranka į pagalbą tiesiog nekyla.

„Būtent dėl to, net 39 proc. pažeidžiamų žmonių nesikreipia pagalbos", — pabrėžia Adomavičienė. Tai reiškia, kad kas trečias žmogus, kuriam realiai priklauso valstybės parama, jos negauna. Ne todėl, kad neatitinka kriterijų. O todėl, kad baimė būti pažymėtam kaip „pašalpiniam" yra stipresnė už norą išgyventi.

„Atidirbti" reikalaujama neatsižvelgiant į tai, kokia yra žmogaus darbinė patirtis, turima kvalifikacija ar kitos reikšmingos aplinkybės, ribojančios jo galimybes. Penkiasdešimt penkerių metų buvęs stalius, netekęs darbo ir laukiantis pensijos, gauna tą patį šluotos kotą kaip ir dvidešimtmetis, niekada nedirbęs. Abu vienodai nenaudingai praleidžia savo darbo valandas, o jų potencialas — visiškai ignoruojamas.

Ką siūlo Savivaldybių asociacija

Vietoj to, kad priimtų pakeitimus kaip žingsnį į priekį, Lietuvos savivaldybių asociacija kreipėsi į valdžios institucijas su raginimu išsaugoti teisę savivaldybių administracijoms „lanksčiai taikyti visuomenei naudingą veiklą". Kalbant paprastai — palikti joms galimybę ir toliau naudotis nemokama darbo jėga.

Adomavičienė šioje pozicijoje mato struktūrinę problemą: savivaldybėms finansiškai apsimoka turėti būrį žmonių, kurie dirba be atlyginimo, nes tai leidžia taupyti biudžeto lėšas. Tai, kad šie žmonės išeina į pensiją skurde ir be teisės į normalią senatvės išmoką, biudžeto eilutėje nesimato — tos sąskaitos apmokamos vėliau, ir jas apmoka ne savivaldybė, o valstybė, per šalpos pensijų sistemą.

Savivaldybių argumentai apie „socialinių ryšių plėtimą" ir „pasitikėjimo savimi auginimą" atrodo dar absurdiškiau paminėjus, kad kai kurie žmonės šią veiklą atlieka ne mėnesius, o metus. „Kyla klausimas, kiek metų reikia šluoti tuos pačius šaligatvius, kad išugdytum praktinius darbo įgūdžius? Gal jau po savaitės žmogus galėtų būti vertas įdarbinimo?" — ironizuoja Adomavičienė.

Ką tai reiškia Dzūkijos regionui

Nors diskusija yra nacionalinė, mažesnėms savivaldybėms — lygiai tokioms, kokių gausu Dzūkijoje — ji itin aktuali. Regionuose, kur darbo pasiūla yra menkesnė, socialinių pašalpų gavėjų skaičius gali būti proporcingai didesnis, o pagunda užkišti biudžeto spragas nemokama darbo jėga — stipresnė.

Alytaus rajone, Varėnoje, Lazdijuose, Druskininkuose situacija gali skirtis, tačiau esmė ta pati: žmonės, kuriems valstybė paskyrė paramą kaip paskutinį saugumo tinklą, vietoj realios pagalbos gauna įpareigojimą dirbti be atlygio. Užuot tapę darbo rinkos dalyviais, jie tampa nematoma savivaldybės ūkio dalimi.

Adomavičienės pozicija yra aštri, bet pagrįsta — ji remiasi tuo, ką mato kasdien, ir statistika, kuri ne visada ištraukiama į viešumą. Savivaldybių asociacijos pasipriešinimas birželio pakeitimams rodo, kad sistema mieliau renkasi įprotį, o ne reformą.