Alytaus Šv. Liudviko parapijos klebonas Marius Talutis siūlo prie artimojo kapo prisiminti ne vien tai, ką ant jo padėsime, bet ir ką žinome apie patį žmogų. Galima atnešti gėlių ir žvakučių, tačiau taip ir nežinoti močiutės mergautinės pavardės, iš kur ji kilusi ar kuo dirbo. Šiuo pavyzdžiu kunigas primena, kad tvarkingas kapas dar neatstoja gyvo šeimos atminimo.
2026 m. spalio 30 d. „Dzūkijos veido“ paskelbtame pokalbyje Alytaus dvasininkas kalba apie Visų Šventųjų ir Vėlinių prasmę, gedulą ir besikeičiančius laidojimo papročius. Jo mintyse kartojasi paprastas rūpestis: kaip neužgožti mirusio žmogaus istorijos išoriniais atminimo ženklais.
Atmintis prasideda nuo žmogaus istorijos
Pasak M. Talučio, tikinčiajam malda, Mišios ir geri darbai svarbesni už paminklo didingumą ar žvakių gausą. Jaunesniam šeimos nariui verta perduoti žinias apie artimąjį, o ne vien parodyti, kur yra jo kapas. Taip prisiminimas įgauna turinį, kurio nesukuria nei akmens plokštė, nei gėlių kompozicija.
Kunigas šį požiūrį sieja ir su Alytaus atmintimi. Pokalbyje jis atkreipia dėmesį į Klevų gatvės kapinėse palaidotus tarnyboje žuvusius žmones, miesto garbės piliečius bei laisvės kovų dalyvius. Jo manymu, tokius kapus reikėtų geriau pažymėti, kad juos pažintų ateities kartos. Tai dvasininko siūlymas, o ne pranešimas apie jau patvirtintą miesto projektą.
Asmenišką ryšį su kapinėmis M. Talutis apibūdina per savo tarnystę. Jo teigimu, per Visų Šventųjų ir Vėlinių laikotarpį su vargonininku bei patarnautojais per tris dienas aplanko 21 kapines Alytaus Šv. Liudviko ir Nemunaičio parapijų teritorijoje. Meldžiamasi ir vietose, kur kapinių pėdsakų beveik nebelikę, pavyzdžiui, Saulės gatvėje.
Negalint nuvažiuoti, ryšys nenutrūksta
Visų Šventųjų diena ir Vėlinės dažnai susilieja į vieną kapų lankymo laiką, tačiau klebonas paaiškina skirtingus jų akcentus. Visų Šventųjų šventę jis sieja su šventumu ir krikščioniška viltimi, o Vėlines nusako kaip maldos už mirusiuosius dieną.
Negalintiems aplankyti artimųjų kapų kunigas siūlo melstis bažnyčioje arba namuose. Katalikiško tikėjimo požiūriu, fizinis atstumas nuo kapinių neatima galimybės prisiminti mirusįjį ir už jį melstis.
Jautriausia pokalbio dalis skirta tiems, kurie išgyvena artimojo netektį. M. Talutis nesiūlo vieno sakinio, turinčio numalšinti skausmą. Jo atsakymas labiau apie buvimą šalia ir dalijimąsi žmogaus nešama tuštuma. Kunigas pabrėžia skirtingą žmonių ryšį su išėjusiaisiais, todėl gedulo patirčių nesuvienodina.
Kremavimas ir pagarba mirusiojo valiai
Kalbėdamas apie laidojimą, klebonas primena, kad Katalikų Bažnyčia kremavimo savaime nedraudžia, nors pirmenybę teikia kūno palaidojimui. Čia verta atskirti asmenines dvasininko nuostatas nuo oficialaus Bažnyčios mokymo.
2016 m. rugpjūčio 15 d. Tikėjimo mokymo kongregacijos instrukcijoje „Ad resurgendum cum Christo“ nurodoma, kad kremavimas savaime nepaneigia tikėjimo sielos nemirtingumu ar kūno prisikėlimu. Dokumente taip pat pabrėžiama pagarba mirusiojo išreikštai arba pagrįstai numanomai valiai ir pelenų palaidojimas sakralioje vietoje, pavyzdžiui, kapinėse.
Šeimai, besiruošiančiai aplankyti artimojo kapą, M. Talučio pokalbis palieka ne puošybos taisykles. Jis kviečia grįžti prie žmogaus: prisiminti jo gyvenimą, pasidalyti tuo prisiminimu su vaikais ir pastebėti šalia esantį, kuriam netektis dar skauda.