Alytus kartais pasakojamas taip, lyg jį būtų galima padalinti į dvi atskiras stovyklas: vienoje pusėje pušynai, parkai ir Nemuno pakrantės, kitoje – kaminai, cechai ir darbo vietos. Bet rugpjūčio 8-ąją Audiovizualiųjų menų centre vykusi paskaita parodė, kad toks skirstymas miestui jau per siauras.
Dr. Aušra Teleišė per „Pastatai kalba. Alytus“ renginį pasiūlė į miestą žiūrėti kaip į vietą, kur gamta ir pramonė ne grumiasi iki vieno laimėtojo, o kartu kuria tapatybę. Ir tai nėra tik graži formuluotė. Alytus iš tiesų gyvena greta sprendimų, kuriuose vienoje pusėje matyti pramoninės teritorijos, o kitoje – pušynai, Kurorto parkas, Dailidė ir Nemuno slėnis.
Miestas, kurio neįmanoma sutalpinti į vieną etiketę
Paskaitoje Teleišė akcentavo, kad šios dvi miesto dalys dažnai atrodo kaip du skirtingi pasauliai, tačiau būtent jų sąveika ir suteikia Alytui savitumą. Vieniems tai pirmiausia žalias miestas. Kitiems – pramonės miestas, kuriame įmonės ilgą laiką kūrė darbo vietas ir formavo kasdienį ritmą. Dar kiti abi šias puses mato kartu, nes viena be kitos čia niekada nebuvo iki galo suprantama.
Toks požiūris ypač svarbus šiandien, kai miestai vis dažniau apibūdinami vienu skambiu žodžiu, o tikrovė būna daug painesnė. Alytuje tas painumas nėra trūkumas. Priešingai – jis tampa pasakojimo dalimi.
Šiaurinis pramonės rajonas primena, kaip viskas keitėsi
Rugsėjo 12–13 dienomis „Pastatai kalba. Alytus“ kvies dalyvius ne tik į architektūrinius pasivaikščiojimus, bet ir į šiaurinį Alytaus pramonės rajoną su pačia Aušra Teleiše. Tai vieta, kuri 1976 m. buvo įvardyta kaip stambiausias tokio pobūdžio kompleksas Lietuvoje, o po nepriklausomybės patyrė radikalių pokyčių.
Posovietinė deindustrializacija, privatizacija ir perėjimas iš planinės į rinkos ekonomiką pakeitė ne tik įmonių veidą. Kartu keitėsi ir pats rajono jausmas: kas čia buvo svarbu, kas liko, kas dingo, o kas vėl įgavo prasmę. Būtent todėl pasivaikščiojimas po šią miesto dalį nėra vien ekskursija apie architektūrą. Tai ir bandymas suprasti, kaip Alytus persirašė save per kelis dešimtmečius.
Alytaus istorija šioje paskaitoje nuskambėjo kaip priminimas, kad miesto tapatybė nėra užšaldyta. Ji kinta kartu su upės pakrantėmis, gamyklų kvartalais, miškingomis erdvėmis ir žmonėmis, kurie tuose sluoksniuose gyvena kasdien. O tai reiškia paprastą dalyką skaitytojui: Alytus įdomus ne todėl, kad turi tik vieną veidą, o todėl, kad drįsta jų neperskirti.