Prieš stovėdamas prieš klasę kiekvienas mokytojas kažkada pats sėdėjo joje. Tai skamba savaime aiškiai, bet retai kada apie tai pagalvojame. Artėjant Tarptautinei mokytojų dienai Alytaus jaunimo centro jaunieji žurnalistai nusprendė mokytojus atitraukti nuo lentos ir vadovėlių ir tiesiog pasikalbėti apie jų pačių mokyklinius metus.
Baravykas, nupieštas per visą lapą
Lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Algida Sabonienė Putinų gimnazijoje dėsto jau 27 metus, o pedagoginį darbą dirba nuo 1993-ųjų. Paklausta apie įsimintiniausią prisiminimą, ji sugrįžo į antrą klasę. Per piešimo pamoką vaikai piešė grybus. Kol dauguma braižė mažus grybukus, Algida per visą A4 lapą nupiešė vieną baravyką. Mokytoja jos piešinį parodė visai klasei: „Žiūrėkit, kaip reikia piešti."
„Mane labai paskatino ir labai motyvavo, ko gero, tai buvo didžiausia motyvacija, didžiausias postūmis mokytis", – prisimena mokytoja. Jai buvo svarbu ne vien pagyrimas, o tai, kad darbas buvo pastebėtas ir pelnytai įvertintas. Todėl ir dabar ji akcentuoja objektyvų vertinimą: pagirti reikia, bet pagyrimas neturi būti dirbtinis.
„Toks buvo tas mokyklinis gyvenimas"
Daiva Sabaliauskienė mokykloje dirba 33 metus. Šalia vadovavimo gimnazijai ji dėsto gyvenimo įgūdžius dešimtokams. Savo mokyklos metus ji prisimena kaip draugiškos ir motyvuotos klasės laiką, kai net pavyzdingi mokiniai rasdavo progą pokštauti.
Vienas ryškiausių vaizdų – prancūzų kalbos atsiskaitymas. Reikėdavo mokytis tekstus mintinai, o vienas klasės draugas sugalvojo raštelį įsidėti tarp seno lango rėmų. „Atsiskaitydamas stovėjo prie lango, žiūrėjo į lauką ir skaitė. O mes, klasė, tuo metu visi prunkštėme!", – juokiasi ji.
Jos mokykliniais laikais nebuvo socialinių tinklų, o telefonai buvo laidiniai. Bendras užduotis tekdavo daryti susitikus gyvai. „Bendrystės buvo tikrai daugiau", – sako gimnazijos vadovė, labiausiai prisimindama karnavalus, vaidinimus ir repeticijas pas draugus namuose.
Žygiai, kurių laukdavo labiau nei rugsėjo pirmosios
Istorijos mokytojas Albertas Sereika savo mokyklinius metus prisimena iš maždaug pusės amžiaus nuotolio. Jis mokėsi mokykloje, kuri dabar vadinama Nacionaline M. K. Čiurlionio menų gimnazija Vilniuje. Ten buvo tradicija: pirmą rugsėjo savaitgalį visa mokykla kartu su mokytojais išvykdavo į žygį.
Šeštadienį mokiniai rinkdavosi traukinių stotyje, važiuodavo Ignalinos pusėn, eidavo apie tris kilometrus pėsčiomis ir Neries slėnyje statydavo stovyklą. Palapinės, laužai, futbolo ir tinklinio turnyrai. „Mokytojai buvo drąsūs, išradingi ir pirmiausia nebuvo pikti", – prisimena jis.
Šiandien Sereika pats organizuoja žygius mokiniams – gimnazijoje veikia žygeivių klubas, o šiemet mokiniai išbandė ir žygį su nakvyne. „Aš ir dabar noriu, kad vaikai eitų į žygį, kad būtų šiek tiek išdykę, kad leistųsi į avantiūrą", – sako mokytojas.
Trys mokytojai, trys skirtingi prisiminimai. Vienai iki šiol įstrigęs baravykas, kitai – klasės juokas, trečiam – savaitgalio žygiai. Bet juos sieja tas pats: pastebėtas darbas, draugystė ir mokytojas, kuris pats prisimena, ką reiškia būti mokiniu.