„Ar žmogus galėtų nueiti 100 km?" Prasidėjo nuo juoko — dabar eina dėl autistiškų vaikų

Vieną vakarą, sėdint su draugais prie stalo, kažkas išgirdo klausimą: „O ar žmogus iš viso galėtų nueiti šimtą kilometrų?" Iš pradžių visi juokėsi. Paskui kažkas pasiūlė — gal su arkliu? Bet greitai paaiškėjo, kad ir arkliui tai būtų per sunku. Tuomet Rimgaudas Leonavičius, dabar jau šio žygio organizatorius, pasakė: „Aš pats nueisiu." Ir nuėjo. Vienas. Dar net neįsivaizduodamas, kad po kelerių metų tuo pačiu maršrutu eis grupė žmonių — ir ne tik dėl savęs.

Šiemet 100 kilometrų žygis drieksis maršrutu Kaunas–Alytus. Tai nebus lenktynės, nebus nugalėtojų ir nebus rekordų. Bus tikslas — ir jis kur kas didesnis nei nueitas atstumas. Visa žygio metu surinkta parama keliaus organizacijai „Pokyčių ambasada", dirbančiai su autistiškais vaikais ir jų šeimomis.

Nuo asmeninio iššūkio iki bendruomenės judėjimo

Pirmasis šimto kilometrų žygis buvo grynai asmeninis. R. Leonavičius ruošėsi kelis mėnesius — treniravosi, ilgino atstumus, tikrino, ar kūnas iš viso gali ištverti tokį krūvį. Kai nuėjo, jautėsi gerai. Bet kartu pajautė ir tuštumą: na, nuėjai, ir kas?

„Pirmą kartą ėjau vienas. Tada ir supratau, kad toks žygis gali turėti platesnę prasmę. Ne vien sau, ne vien dėl iššūkio, bet dėl kažko, kas svarbu kitiems", — pasakoja organizatorius.

Persikėlus gyventi į Alytų, pradėjo kurtis naujas pažinčių ratas. Viename iš susitikimų R. Leonavičius susipažino su Klementina — „Pokyčių ambasados" įkūrėja ir vadove. Pokalbis apie žygį ir apie tai, kad jis galėtų turėti socialinę misiją, užsimezgė natūraliai.

„Kai Klementina pasiūlė žygį padaryti su prasme, man iš karto tapo aišku, kad tai gali veikti. Aš niekada neplanavau, kad tai būtų komercinis renginys. Norėjosi, kad žmonės eitų ne tik dėl savęs, bet ir dėl tikslo", — sako R. Leonavičius.

Maršrutas, kuris keičiasi — kaip ir gyvenimas

Ankstesniais metais žygis driekėsi iš Vilniaus į Alytų. Šis maršrutas turėjo simbolinę prasmę — organizatoriaus šeima tuo metu kraustėsi iš sostinės į Dzūkijos kraštą, todėl kelias tapo asmeniniu perėjimu iš vieno gyvenimo etapo į kitą.

„Buvo mintis, kad į Alytų galima tiesiog ateiti. Tai buvo simbolinis kelias", — prisimena R. Leonavičius.

Tačiau tą pačią trasą įveikus kelis kartus, atsirado natūralus noras keisti. Šiemet startas — Kaune. Maršrutas drieksis per vaizdingas pietų Lietuvos vietoves, miškais, kaimais, pro Nemuno kilpas, kol pasieks Alytų.

Atstumas — 100 kilometrų — skamba bauginančiai. Vidutinis žmogus per dieną nueina 5–8 kilometrus. Šimtas kilometrų reiškia maždaug 20 valandų ėjimo be sustojimo. Praktiškai žygis trunka apie 24–30 valandų su pertraukomis, maitinimusi ir poilsio pauzėmis. Tai yra ištvermės, o ne greičio išbandymas.

Kam skiriama parama

„Pokyčių ambasada" — tai organizacija, kuri Lietuvoje veikia jau kelerius metus ir telkia autistiškų vaikų šeimas. Jos veikla apima ne tik tiesioginę pagalbą šeimoms, bet ir visuomenės švietimą apie autizmą.

Lietuvoje autizmo spektro sutrikimą turi maždaug vienas iš 100 vaikų, nors tikslūs skaičiai priklauso nuo diagnostikos metodų ir registravimo tvarkos. Valstybinės ligonių kasos duomenimis, 2024 metais Lietuvoje buvo užregistruota per 6 tūkstančius vaikų su autizmo spektro sutrikimo diagnoze. Tačiau specialistai sutaria, kad realus skaičius yra didesnis — ne visi atvejai diagnozuojami anksti, ne visos šeimos kreipiasi pagalbos.

Autistiškų vaikų šeimos dažnai susiduria su dvigubu iššūkiu: kasdiene vaiko priežiūra, reikalaujančia specifinių žinių ir resursų, bei visuomenės nežinojimu ar nesupratimu. Tyrimai rodo, kad tėvai, auginantys autistiškus vaikus, patiria 40–60 procentų didesnį streso lygį nei tėvai, auginantys neurotipinius vaikus. Organizacijos, tokios kaip „Pokyčių ambasada", tampa ne tik paramos tašku, bet ir balsu, kuris padeda šeimoms jaustis matomoms.

Ne tik kilometrai: ką reiškia eiti dėl kito

Šiame žygyje svarbus ne tik rezultatas, bet ir pats procesas. Žygeiviai eina ne varžydamiesi, o kartu. Maršrutas nėra skirstomas į etapus su laiko limitais — einama savo tempu, svarbiausia nepasiduoti.

R. Leonavičius pabrėžia, kad patys autistiški vaikai žygyje nedalyvaus — tai būtų per didelis fizinis krūvis. Vietoj to, žygeiviai eina jų vardu. Kiekvienas nueitas kilometras primena, kad yra šeimų, kurioms kasdienis gyvenimas yra kitoks, ir kad visuomenė gali būti atviresnė.

Pernai žygio metu surinkta paramos suma viršijo kelis tūkstančius eurų. Šiemet tikimasi surinkti panašiai arba daugiau — prisideda ne tik patys žygeiviai, bet ir jų draugai, šeimos, kolegos. Pinigai skiriami organizacijos programoms: šeimų stovykloms, specialistų konsultacijoms, švietimo projektams mokyklose.

Kauno–Alytaus maršruto iššūkiai

Žygis iš Kauno į Alytų nėra lygus takas parke. Didžioji maršruto dalis eina per mažiau apgyvendintas vietoves, kaimo keliais ir miško takais. Reljefas — banguotas, su pakilimais ir nusileidimais, ypač artėjant prie Dzūkijos aukštumos.

Organizatoriai numatė kelis aptarnavimo punktus, kur žygeiviai galės pailsėti, gauti vandens ir maisto. Taip pat bus savanorių, kurie prireikus galės padėti. Oro sąlygos birželio mėnesį paprastai būna palankios, tačiau lietus ar karštis gali gerokai apsunkinti ėjimą.

Kaip sako vienas iš praėjusių metų dalyvių: „Apie 70-ą kilometrą supranti, kad ne kojos yra problema, o galva. Kūnas gali daugiau, nei atrodo. Bet smegenys bando įtikinti sustoti. Ir tada prisimeni, dėl ko eini. Ir toliau eini."

Žygio ateitis

R. Leonavičius neslepia, kad norėtų, jog žygis taptų tradicija. Kasmet naujas maršrutas, kasmet kita socialinė misija. Galbūt vieną dieną — žygis iš Alytaus į Druskininkus, iš Marijampolės į Lazdijus. Idėja yra ne geografinė, o žmogiška: nueiti ten, kur tavęs niekas nelaukia, dėl tų, kuriems tavęs reikia.

O kol kas — birželio mėnesį būrys žmonių išsirikiuos Kaune ir pradės eiti. Ne dėl rekordų. Ne dėl įrašo socialiniuose tinkluose. Dėl to, kad 100 kilometrų kartais sveria mažiau nei vienas žodis „ačiū", pasakytas mamos, kurios vaikui šiandien yra šiek tiek lengviau.

DUK

Šaltiniai