Faustas Augustinas ir Linas Vitkauskas kuria kartu jau ne vienerius metus. Jų kūrybinis dialogas prasidėjo 2022-aisiais, o nuo 2023-iųjų Alytaus publikai jau pristatyti penki bendri projektai: „Vaizdai ir žodžiai", „Kryptys", „Atodangos", „Jausmai" ir „Objektai". Dabar prie jų prisijungia šeštasis — paroda „Atvirukai", kviečianti pažvelgti į miestą kitaip.
Atvirukai, kurių niekas neišsiuntė
Parodos pavadinimas neatsitiktinis. Atvirukas iš prigimties yra trumpa, koncentruota žinutė, siunčiama konkrečiam adresatui. Faustas Augustinas fotografuoja Alytaus detales — ne tuos atvirukinius vaizdus, kokius rastumėte turizmo kioske, o mažiau pastebimus miesto ženklus: architektūros fragmentus, primirštus kiemus, laiko nugairintus fasadus, vietas, pro kurias praeini kasdien nepakeldamas akių.
Linas Vitkauskas šias nuotraukas paverčia tekstais, kurie tampa neatsiejama kūrinio dalimi. Ne paaiškinimu, o dialogu. Taip atsiranda „atvirukas" — vaizdo ir žodžio sankirta, kurioje fotografija gauna balsą, o tekstas — kūną.
„Norisi, kad žmogus ateitų ir patirtų gyvą kontaktą su mūsų miesto istorija", — sako Linas Vitkauskas. Ir tai ne tik apie istoriją vadovėlių prasme. Tai apie asmeninę atmintį, kurią kiekvienas alytiškis nešiojasi savyje — vieniems tai prisiminimai apie vaikystės kiemą, kitiems apie pirmą pasimatymą prie fontano, tretiems apie vietą, kurios nebėra.
Dviejų kūrėjų sinergija
Fausto ir Lino bendradarbiavimo modelis paprastas, bet retas. Paprastai fotografas dirba vienas, rašytojas — taip pat. Čia jie sąmoningai pasirinko kitokį kelią. Vienas pagauna vaizdą, kitas jį prakalbina. Ir šis dialogas vyksta ne atskirai, o realiu laiku — nuotrauka ir tekstas gimsta kaip atsakas vienas kitam.
Penki ankstesni projektai jau parodė, kad šis metodas veikia. „Vaizdai ir žodžiai" buvo pirmasis jų bendras pareiškimas — įvadas į tai, kaip jie mato pasaulį. „Kryptys" tyrinėjo judėjimą ir pasirinkimus. „Atodangos" atidengė tai, kas slypi po paviršiumi. „Jausmai" leido kalbėti emocijoms. „Objektai" suteikė balsą daiktams.
„Atvirukai" žengia dar toliau — link kraštotyros ir kolektyvinės atminties. Tai projektas, kuris vienus privers suklusti iš atpažinimo, kitus nustebins atradimu. Kasdien matomi pastatai ir gatvės čia tampa istorijos liudininkais, o žiūrovas — ne tik stebėtoju, bet ir bendrakūrėju, nes kiekvienas į tą patį vaizdą žvelgia per savo prisiminimų prizmę.
Miestas kaip gyvas atminties audinys
Alytus — miestas, turintis sudėtingą istorinį audinį. Sovietmečiu čia buvo svarbus pramonės centras: veikė medvilnės kombinatas, šaldytuvų gamykla, chemijos įmonės. Vėliau ši tapatybė transformavosi, o kartu su ja keitėsi ir miesto veidas. Kai kurie pastatai išnyko, kiti liko stovėti, įgavę naujas funkcijas arba tiesiog laukdami savo eilės.
„Atvirukai" fiksuoja būtent šiuos sluoksnius — ne tam, kad liūdėtų dėl prarasto, o tam, kad užfiksuotų esamą. Tai archyvas akimirkai, kuri rytoj gali būti tik prisiminimas. Alytiškiams, turintiems ilgą atmintį, ši paroda primins vietas, kurios buvo svarbios. Jaunesniems — parodys miestą, kokio jie galbūt nė nepažinojo.
Fausto fotografijose nėra jokio dirbtinumo. Nėra filtrais pagražintų saulėlydžių ar iš reklaminių kampų nufilmuotų panoramų. Yra tik tiesa — sienos, langai, laiptai, ženklai. Tokie, kokie yra iš tikrųjų. Ir būtent šis nuoširdumas daro parodą jautrią.
Apie mus pačius
Tačiau paroda ne tik apie praeitį. Linas Vitkauskas pabrėžia, kad tai ir apie dabarties žmogų. „Gyvename laike, kuriame daug nežinios, nerimo dėl ateities, skubėjimo ir bandymo pabėgti nuo savęs. Todėl ši paroda tampa ne tik apie miestą, bet ir apie mus pačius", — sako jis.
Šis pastebėjimas yra esminis — jis ištraukia parodą iš kraštotyros rėmų ir perkelia į universalią plotmę. Greitėjančiame pasaulyje žmogus vis rečiau sustoja. Sustojimas prie fotografijos, prie teksto, prie kūrinio, kuris neskuba niekur dingti, tampa sąmoningu pasipriešinimu skubai. „Atvirukai" kviečia būtent to — trumpam sustoti ir pažvelgti.
Vitkausko tekstai parodoje nėra paaiškinimai. Tai greičiau klausimai, pakišami žiūrovui. Kartais jie papildo fotografiją, kartais jai prieštarauja, kartais atveria visai netikėtą perspektyvą. Ir būtent šioje įtampoje tarp vaizdo ir žodžio gimsta tai, dėl ko verta ateiti.
Susitikimas Kavos skvere
Birželio 30 dieną, 18:30 valandą, Alytaus „Kavos skvere" organizatoriai kviečia visus, kuriems rūpi menas, fotografija, literatūra arba tiesiog — miesto istorija. Tai ne tik parodos atidarymas, bet ir gyvas susitikimas, kuriame žiūrovai galės pabendrauti su autoriais, išgirsti istorijas, slypinčias už kiekvieno atviruko.
„Kavos skveras" jau tapo viena pagrindinių neformalios kultūros erdvių Alytuje — čia renkasi ir muzikantai, ir dailininkai, ir rašytojai. Parodos atidarymas šioje vietoje yra logiškas pasirinkimas: tai ne sterili galerijos salė, o gyva, kvėpuojanti erdvė, kuri pati yra miesto audinio dalis.
Faustas Augustinas ir Linas Vitkauskas kviečia ateiti ne kaip stebėtojus, o kaip dalyvius. Nes kiekvienas, pažvelgęs į atviruką, tampa jo istorijos dalimi. Galbūt būtent jūsų atmintyje slypi raktažodis, kurio reikia, kad fotografija ir tekstas susilietų į vientisą pasakojimą.
Dažnai užduodami klausimai
- Ar reikia specialių meno žinių, kad suprasčiau parodą?
- Ne, paroda skirta visiems. Fotografijos kalba yra universali, o tekstai parašyti aiškiai ir prieinamai. Autoriai siekia, kad kiekvienas žiūrovas rastų savo sąsają su miestu ir jo istorija.
- Kas yra Faustas Augustinas ir Linas Vitkauskas?
- Tai du Alytaus kūrėjai, bendradarbiaujantys nuo 2022 metų. Faustas Augustinas yra fotografas, Linas Vitkauskas — tekstų autorius. Kartu jie jau surengė penkias parodas, o „Atvirukai" yra šeštoji jų bendra paroda.