Yra toks forumas Prahoje, apie kurį gatvėje neišgirsi, bet būtent jo užkulisiuose prieš du dešimtmečius gimė tai, ką šiandien vadiname Europos saugumo architektūra. Dabar, kai ta architektūra braška nuo rusų raketų Ukrainos žemėje, Lietuvos užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys lips ant tos pačios scenos — tam, kad pasakytų tai, ko prieš dešimt metų niekas nesitikėjo išgirsti.
Užsienio reikalų ministerija šeštadienį patvirtino: gegužės 23-iąją K. Budrys dalyvaus „Globsec“ forume ir kalbės diskusijoje „Pergalė Ukrainai, Europai ir pasauliui: kas yra būtina?“. Formuluotė skamba kaip standartinis diplomatinis pranešimas spaudai, bet už jos slypi scena, kurios svoris gerokai didesnis nei įprastos ministro komandiruotės.
Forumas, gimęs tada, kai Europa dar tikėjo taika
„Globsec“ nėra eilinis renginys. Šis forumas gimė 2005-aisiais — tuo metu, kai Europa dar tikėjo, kad didelis karas žemyne yra uždarytas istorijos puslapis. Jį inicijavo saugumo ekspertai, matę, kaip greitai po Šaltojo karo pabaigos atsipalaidavo Vakarų sostinės. Šiandien jis suburia užsienio reikalų ministrus, gynybos vadovus, žvalgybos analitikus ir akademikus iš abiejų Atlanto pusių — ir klausimai ten jau seniai nebe teoriniai.
Prahos susitikimas vyksta tuo metu, kai Europos sostinėse auga nerimas dėl to, ar JAV parama Ukrainai išliks stabili. Diskusijos apie Europos pajėgumą apsiginti pačiai — ne tik finansiškai, bet ir kariškai — tampa vis garsesnės. Budrio pasisakymas greičiausiai bus orientuotas ne tik į tai, ko reikia Ukrainai, bet ir į tai, ką turi padaryti pati Europa.
„Pergalė" — žodis, kurio anksčiau vengta
Diskusijos, kurioje dalyvaus K. Budrys, pavadinime yra vienas žodis, kurio prieš dvejus metus dar vengta — „pergalė". Dabar jis rašomas atvirai, ir tai rodo, kaip toli nuėjo Europos mąstymas. Prieš 2022-ųjų vasario 24-ąją Vakarų sostinėse kalbėta apie „konflikto suvaldymą", „deeskalaciją" ir „realistiškus scenarijus". Šiandien tos pačios sostinės svarsto, kokio masto pergalė yra įmanoma.
Ministro pozicija, anot URM, aiški: Ukrainos ateitis neatsiejama nuo Europos saugumo ateities. Tai nėra tik solidarumo formulė. Tai pripažinimas, kad jei Kyjivas pralaimės, kitas taikinys gali būti bet kuri NATO narė, esanti arčiau Rusijos sienos. Ir Lietuva tą žino geriau nei daugelis.
Paraštėse — istorija kaip ginklas
Be pagrindinės diskusijos, ministras dalyvaus ir paraštiniame renginyje, skirtame Europos istorinei atminčiai. URM kol kas neatskleidžia detalių, tačiau kontekstas akivaizdus: Rusijos invazija į Ukrainą yra ne tik karinė operacija. Tai bandymas perrašyti Europos istoriją, pateisinti imperinę ekspansiją ir paneigti tautų teisę rinktis savo kelią. Istorinė atmintis šiandien yra ginklas, ir Lietuvos diplomatija tai supranta bene geriausiai regione — mūsų pačių istorija yra liudijimas, kas nutinka, kai didžiosios valstybės nusprendžia, kad mažos tautos neturi teisės egzistuoti.
Kodėl Praha
Vieta irgi neatsitiktinė. Čekija yra viena iš šalių, kurios parama Ukrainai matuojama ne tik pareiškimais, bet ir sunkiaisiais ginklais, amunicija bei politine valia. Praha tapo vienu iš rytinio NATO flango centrų, o „Globsec" forume dalyvaujantys lyderiai atstovauja būtent tai kartai politikų, kurie nebeprisimena Šaltojo karo iš vadovėlių — jie jį girdėjo per tėvų pasakojimus, o dabar gyvena jo tęsinyje.
Svoris, kurio nesimato per TV
Tai, ką pasakys Budrys Prahoje, netaps pirmojo puslapio antrašte nei „The New York Times", nei BBC. Bet būtent tokiuose forumuose kalibruojamos pozicijos, kurios po kelių mėnesių virsta konkrečiais sprendimais — ar tai būtų ginklų tiekimo grafikai, ar sankcijų paketai, ar ilgalaikės saugumo garantijos Kyjivui.
Lietuvos balsas ten turi specifinį svorį. Esame maža šalis, bet mūsų istorinė patirtis — sovietų okupacija, disidentų pasipriešinimas, nepriklausomybės atkūrimas ir trisdešimt metų prie rytinės NATO sienos — suteikia moralinę licenciją kalbėti tiesiai. Ir Budrys tą licenciją, sprendžiant iš ankstesnių pasisakymų, naudoja be diplomatinių pagražinimų.
Po forumo ministro darbotvarkė greičiausiai tęsis įprastu ritmu — ES Užsienio reikalų tarybos posėdžiai, dvišaliai susitikimai, vizitai pas partnerius. Bet būtent tokios akimirkos kaip Praha leidžia Lietuvai priminti: mes nesame tik donoras ar paramos gavėjas, mes esame diskusijos formuotojai. O diskusija apie pergalę dar tik įsibėgėja.
Šiame kontekste verta prisiminti, kad K. Budrys — ne atsitiktinis pasirinkimas. Jis atėjo į URM iš Prezidentūros, kur dirbo vyriausiuoju patarėju nacionalinio saugumo klausimais, o prieš tai kuravo žvalgybos pertvarką. Tai reiškia, kad jo kalbėjimas apie saugumą nėra diplomatinis pratybų variantas — jis grindžiamas ilgamete praktika karinio ir civilinio saugumo sankirtoje.
Dažnai užduodami klausimai
- Kas yra „Globsec" forumas?
- Tarptautinė saugumo politikos diskusijų platforma, įkurta 2005 metais Bratislavoje. Kasmet suburia užsienio reikalų ministrus, gynybos ekspertus, žvalgybos atstovus ir akademikus iš Europos bei Šiaurės Amerikos. Forumo tikslas — formuoti transatlantinę saugumo darbotvarkę ir ieškoti atsakymų į kylančias grėsmes.
- Kodėl Lietuvai svarbu dalyvauti tokiuose forumuose?
- Lietuva, būdama rytinėje NATO pasienyje, turi unikalią istorinę patirtį ir tiesioginį interesą, kad Europos saugumo architektūra būtų stipri. Dalyvavimas tokiuose forumuose leidžia formuoti darbotvarkę, o ne tik reaguoti į kitų sprendimus. Be to, Lietuvos balsas dėl okupacijos patirties turi moralinį svorį, kurio neturi senosios Vakarų demokratijos.
- Ar „Globsec" sprendimai turi praktinę galią?
- Forumas nėra sprendimus priimanti institucija, tačiau jis atlieka darbotvarkės formuotojo vaidmenį. Čia išsakytos pozicijos dažnai virsta konkrečiomis politikos kryptimis po kelių mėnesių — ar tai būtų sankcijų paketai, ginklų tiekimo grafikai, ar ilgalaikės strategijos.