Druskininkų savivaldybės kabinete šią savaitę kalba sukosi ne apie formalų padėkos vizitą, o apie sportininkus, kurie savo rezultatais miestui jau atnešė labai apčiuopiamą vardą. Liepos pradžioje Karolis Virkutis su Lietuvos vežimėlių krepšinio rinktine iškovojo Europos čempionato bronzą, o Deimantė Radzevičiūtė „Drift Grounds 2“ etape finišavo pirma.
Abu juos pasveikino savivaldybės meras Ričardas Malinauskas kartu su vicemerais Simonu Kazakevičiumi ir Diana Brown. Meras sportininkams sakė: „Tegu šie laimėjimai būna paskatinimu jums patiems ir pavyzdžiu kitiems“. Tame trumpame palinkėjime buvo daugiau nei mandagus gestas. Druskininkams tai yra proga dar kartą pamatyti, kad kurorto vardą garsina ne tik kurhauzai ar ežerai, bet ir žmonės, kurie kasdien dirba sporto salėje, trasoje ar stadione.
Viena bronza, viena pirmoji vieta
Karolis Virkutis pasakojo, kad jo galvoje dabar sukasi ne prisiminimai apie bronzą, o kitas tikslas. „Europoje būsiu pirmas“, – sakė jis. Sportininkas šiuo metu intensyviai ruošiasi kitąmet Taškente vyksiančiam Pasaulio žmonių su negalia lengvosios atletikos čempionatui ir nori pagerinti asmeninius rezultatus ieties metimo bei rutulio stūmimo rungtyse.
Svarbi ir kita jo istorijos pusė. Virkutis atstovauja ir Lietuvos vežimėlių krepšinio rinktinei, ir lengvosios atletikos komandai, tačiau pats pripažįsta, kad individuali kova jam arčiau širdies. Ten viskas matuojama labai paprastai: arba padarei, arba ne. Nėra kam pasislėpti už komandos draugo, nėra kur nusimesti atsakomybės.
Vienuolika metų iki taurės
Deimantės Radzevičiūtės pasakojimas skamba taip, kaip ir turėtų skambėti sporto pergalė, kurios niekas neatnešė ant lėkštutės. Ji sakė, kad iki pirmosios vietos ėjo 11 metų. Drifte atskirų rungčių vyrams ir moterims nėra, todėl ji varžosi bendroje įskaitoje ir būtent ten iškovojo didžiausią savo laimėjimą.
Radzevičiūtė neslepia, kad ši pergalė jai tapo svarbiu postūmiu. Ji dalijasi savo patirtimi su jaunais žmonėmis, kuriems įdomus autosportas, ir sako, kad laimėta taurė jai yra ženklas nesustoti. Jos padėka savivaldybei skamba paprastai, bet tikrai: už pasitikėjimą, už palaikymą ir už galimybę nešti Druskininkų vėliavą.
Ką tai reiškia miestui
Šita istorija nėra tik apie du medalius ar dvi garbingas vietas. Ji kalba apie miestą, kuris mato savo sportininkus ir moka juos pasitikti. Kai Druskininkuose vienas žmogus parsiveža Europos bronzą, o kita – pirmąją vietą iš driftų trasos, vietos bendruomenei tai tampa tylia žinute: čia verta dirbti ilgai, kantriai ir rimtai.
Ir dar viena detalė svarbi skaitytojui. Abu sportininkai kalba ne apie vienadienį džiaugsmą, o apie kitus startus. Būtent todėl šios padėkos neatrodo kaip užbaigtas epizodas. Greičiau kaip pradžia istorijos, kurią Druskininkai dar matys ne kartą.