Birželio 23-iosios vakarą Kaune Joninės skamba ne kaip nostalgija, o kaip labai konkretus planas: vieni važiuos į gamtą, kiti ieškos renginių, treti tiesiog susitiks su draugais. 15min gatvėse kalbinti jauni kauniečiai leido suprasti, kad ši šventė dar neišnyko iš miesto ritmo – tik kiekvienas ją pasitinka savaip.
Viena pora iš Kauno sakė, kad Jonines jie švenčia gamtoje beveik visada. „Švenčiame gamtoje visą laiką. Už miesto dažniausiai švenčiame, į Labanorą važiuojame“, – pasakojo jie. Kiti svarstė likti mieste, jeigu per Jonines Kaune bus organizuojama renginių. Tai ir yra šių metų šventės veidas: ne vienas ritualas visiems, o kelios skirtingos kryptys, kurios vis dar susitinka prie tos pačios datos.
Laužas vis dar laimi prieš televizorių
Paklausti apie Joninių papročius, jauni kauniečiai dažniausiai pirmiausia paminėjo laužus, paparčio žiedą ir vainikų pynimą. Viena kaunietė prisipažino žinanti tik tiek, kad „laužas būna“ ir dar ieškoma paparčio žiedo. Kiti papročių vardus prisiminė dar padrikiau: vieni painiojo paparčio žiedą su keturlapiu dobilu, kiti – net su lauro lapu. Iš to matyti paprasta tiesa: Joninės daugeliui vis dar yra šventė, kurią lengva atpažinti iš nuotaikos, bet sunkiau paaiškinti jos simbolius.
Ir vis dėlto būtent ta nuotaika šventę išlaiko. Kai žmonės renkasi į gamtą, užkuria laužą arba bent jau ieško progos pabūti lauke, Joninės tampa ne mokykliniu egzaminu, o gyvu įpročiu. Tradicija čia veikia ne tada, kai visi cituoja papročių istoriją, o tada, kai žmonės dar nori tą vakarą praleisti kartu.
Senas paprotys, kuris tebeveikia
Žilvytis Šaknys priminė, kad seniau Joninės buvo kur kas labiau susietos su žeme ir jos derlingumu. Pasak jo, „buvo kuriamas kuo didesnis laužas, kad apšviestų kuo daugiau žemės ploto, nes tuomet sakydavo, kad ta žemė bus labai derlinga“. Ši mintis šiandien skamba beveik poetiškai, bet kartu labai aiškiai paaiškina, kodėl laužas Joninėse taip lengvai pergyveno kartas: jis ne tik švietė, bet ir jungė žmones su metų ciklu.
Etnologas prisiminė ir senovinį meilės burtą, kuris šiandien jau skamba kaip iš juokingo pasakojimo, bet seniau buvo šventės dalis. Tokios detalės primena, kad Joninės niekada nebuvo vien tik laisvadienis. Tai buvo ir tebėra vakaras, kai žmonės trumpam išsineša savo kasdienybę į lauką. Kaune tą vakarą vieni važiuos toliau nuo miesto, kiti pasiliks jame, bet esmė ta pati: birželio 23-iosios naktį žmonės vis dar ieško ugnies, draugijos ir gero pasiteisinimo būti kartu.