„Lietuva niekada nebuvo užbaigtas kūrinys“ — tokia Juozapo Oleko žinutė liepos 6-ąją skamba kaip šventinis sveikinimas, bet kartu ir kaip priminimas, kad valstybė netampa stipri savaime. Ją kasdien perbraižo žmonių elgesys, atsakomybė ir bendras noras ją išlaikyti.
Bendrystė kaip kasdienis darbas
Seimo pirmininkas savo sveikinime pabrėžia, kad Valstybės diena primena ne tik Mindaugo karūnavimą, bet ir tai, jog Lietuva visada buvo kuriama iš naujo kiekvienos kartos. Jo žinutė nukreipta ne į praeities paminklą, o į šiandienos elgesį: į šeimas, bendruomenes, darbą ir įpročius, kuriuose valstybė įgauna turinį.
Olekas kalba labai aiškiai — Lietuva gyva tol, kol žmonės ja rūpinasi. Tai nėra didelė frazė iš tribūnos dėl pačios frazės. Ji veikia todėl, kad Valstybės dieną daug kas išties sustoja ir pagalvoja, kas tą valstybę daro atpažįstamą: ne vien institucijos, bet ir tarpusavio laikysena.
Liepos 6-osios vakaras turi savo rutiną
Sveikinime taip pat aiškiai matoma tradicija, kuri per pastaruosius metus tapo beveik ritualu: 21 valandą visame pasaulyje kartu giedama „Tautiška giesmė“. Olekas kviečia prie šios akimirkos prisijungti visus, kad ir kur jie tuo metu būtų.
Būtent čia šventė įgauna savo paprastą jėgą. Ji neapsiriboja scenomis, iškilmėmis ar oficialiomis kalbomis. Ji tęsiasi net ir tada, kai žmonės gyvena skirtinguose miestuose ar skirtingose šalyse, bet tuo pačiu metu sustoja vienai minutei ir gieda tą pačią dainą.
Šiemet tokie sveikinimai dera prie visos liepos 6-osios atmosferos: iškilmingos ceremonijos Vilniuje, šventiniai renginiai miestuose, trispalvės pajūryje ir vienas bendras vardiklis — valstybingumas, kurį kiekviena karta perrašo sava kalba.