Mokytojai, tėvai ir vaikai dažnai žiūri į tą pačią klasę, bet mato visai skirtingą problemą. Rugpjūčio 25-ąją paskelbtoje „Pokyčių ambasados“ iniciatyvoje būtent šita įtampa ir tampa svarbiausia tema: įtraukusis ugdymas Lietuvoje jau yra kasdienybė, tačiau kasdienybėje vis dar stringa paprastas dalykas — žmonės vieni kitų neišgirsta.
Kai teisės aktų neužtenka
Kuo daugiau kalbama apie įtrauktį, tuo aiškiau matyti, kad vien įstatymo ar tvarkos čia neužtenka. Mokytojas gali jaustis likęs vienas su labai skirtingais vaikų poreikiais, tėvai gali baimintis, kad jų vaikas liks nuošalyje, o pats vaikas į sprendimų paiešką kartais įtraukiamas tik formaliai.
„Mokytojai, tėvai ir vaikai gali matyti tą pačią situaciją visiškai skirtingai. Teatras leidžia tai pamatyti labai aiškiai“, – sako „Pokyčių ambasados“ vadovė Klementina Gruzdienė. Šio sakinio esmė paprasta: didžioji problema dažnai nėra vienas blogas sprendimas, o skirtingos istorijos, kurias kiekvienas veikėjas atsineša į tą pačią klasę.
Tokia forma leidžia kalbėti apie tai, kas kasdienėje mokykloje lieka po paviršiumi. Ne apie abstrakčią įtrauktį, o apie konkrečią situaciją: kas nutinka, kai mokytojas nebespėja, kai tėvai jaučiasi negirdimi, kai vaikui reikia kitokio tempo ar pagalbos, o bendruomenė neturi įpročio apie tai kalbėtis be ginčų.
Scena, kurioje ieškoma alternatyvų
Diskusijų spektaklis čia veikia ne kaip baigtas pasakojimas, o kaip bandymas sustabdyti įprastą ginčo eigą. Profesionalūs aktoriai atkuria mokyklos, šeimos ir bendruomenės situacijas, o po scenų prasideda diskusija su žiūrovais. Kitaip tariant, publika ne tik stebi, bet ir bando išsiaiškinti, kur tiksliai pokalbis nutrūko.
Pasak organizatorių, būtent toks formatas leidžia jautrias temas nagrinėti per realistiškas situacijas, kurias žmonės atpažįsta iš savo kasdienybės. Tai svarbu ir dėl to, kad įtrauktis dažnai aptarinėjama teoriškai, nors mokyklai labiausiai reikia ne gražaus apibrėžimo, o gebėjimo susėsti prie vieno stalo ir išsiaiškinti, ko reikia konkrečiam vaikui.
Ką tokie pokalbiai duoda mokyklai
Artėjant naujiems mokslo metams, toks susitarimų ieškojimas tampa ypač svarbus. Mokykloms reikia ne dar vieno sausos teorijos pristatymo, o progos iš anksto surepetuoti sudėtingas situacijas, kad jos netaptų konfliktu vos prasidėjus rugsėjui.
Jei diskusijų spektaklis padeda bendruomenei bent trumpam sustoti ir pažiūrėti į tą pačią problemą iš trijų pusių, jis jau atlieka savo darbą. Kartais vien to pakanka, kad klasėje atsirastų mažiau įtampos ir daugiau vietos kalbėtis apie tai, kas iš tiesų svarbu: kaip vaikas jaučiasi mokykloje ir ar suaugusieji išgirsta vieni kitus laiku.