Šalmas, perėja ir 7 km/val.: trys taisyklės, kurios paspirtukininkams vis dar atrodo neprivalomos

Šiltą birželio popietę Alytaus gatvėmis zuja dešimtys elektrinių paspirtukų. Studentai skuba į paskaitas, moksleiviai – į namus, suaugusieji – į parduotuvę. Viskas atrodo įprastai, kol neįsižiūri atidžiau: galva nepridengta, per perėją – nė akimirkos nedvejojant, o pro pensininkę su šunimi pralekiama vos ne per plauką.

Alytaus apskrities policijos pareigūnai sako tą patį kiekvieną pavasarį, tačiau šiemet priminimas skamba griežčiau. Ir ne be reikalo – dalis mikrojudumo priemonių vairuotojų taisykles vis dar laiko rekomendacija, o ne prievole. Patogumas, pasak pareigūnų, neatleidžia nuo atsakomybės.

Šalmas – privalomas nuo sausio, tačiau ne visiems tai rūpi

Nuo 2026 metų sausio 1 dienos elektrinių mikrojudumo priemonių vairuotojams šalmo dėvėjimas yra privalomas. Tai ne patarimas, ne rekomendacija – tai Kelių eismo taisyklių reikalavimas, už kurio nesilaikymą gresia bauda. Vis dėlto pareigūnų stebėjimai rodo, kad nemaža dalis vairuotojų jo nepaiso.

Policija pabrėžia: šalmas nėra tik formalus reikalavimas. Eismo įvykio metu, net ir važiuojant nedideliu greičiu, labiausiai nukenčia galvos ir veido sritis. Tinkamai dėvimas šalmas padeda sumažinti sunkių galvos ir smegenų traumų riziką. Kalbama ne apie teoriją – kiekvieną vasarą Lietuvos ligoninių priimamuosiuose atsiduria dešimtys jaunų žmonių, kuriems paspirtuko kritimas baigėsi smegenų sutrenkimu ar blogiau.

Ypač svarbu, kad šalmus dėvėtų vaikai ir paaugliai, kurie šiltuoju metų laiku dažniausiai ir naudojasi elektriniais paspirtukais. Šalmas turi būti tinkamo dydžio, atitikti saugos standartus, tvirtai priglusti ir būti gerai užsegtas. Nuo smakro nukaręs dirželis apsaugos tiek pat, kiek jo visai nebūtų.

Per perėją – tik pėsčiomis

Vienas dažniausiai fiksuojamų pažeidimų – važiavimas per pėsčiųjų perėją nenulipus nuo transporto priemonės. Pareigūnai primena aiškiai ir be išlygų: per pėsčiųjų perėją važiuoti draudžiama. Prie perėjos būtina nulipti ir elektrinį paspirtuką, dviratį ar motorinį dviratį persivesti.

Net ir tais atvejais, kai perėjoje ar greta jos yra specialus žymėjimas ir mikrojudumo priemone važiuoti leidžiama, vairuotojas privalo įsitikinti, jog yra matomas ir praleidžiamas. Būtent neįsitikinimas, ar vairuotoją pastebėjo kiti eismo dalyviai, dažnai tampa pavojingų situacijų priežastimi.

Pasak Alytaus apskrities policijos, tokiose situacijose fiksuojami eismo įvykiai, kuriuose nukenčia ir nepilnamečiai, dažniausiai važiuojantys elektriniais paspirtukais. Kai šešiolikmetis per perėją lekia dvidešimt penkių kilometrų per valandą greičiu, vairuotojas jo paprasčiausiai nespėja pastebėti.

Šaligatvis – ne lenktynių trasa

Dar viena taisyklė, kurią primena pareigūnai: šaligatviai, pėsčiųjų ir dviračių takai nėra vieta skubėti. Pagal Kelių eismo taisykles, važiuojant šaligatviu, pėsčiųjų ir dviračių taku ar pro pėsčiuosius, greitis turi būti artimas pėsčiojo judėjimo greičiui – ne didesnis kaip 7 kilometrai per valandą.

Tai ypač svarbu vietose, kur juda vaikai, vyresnio amžiaus žmonės, šeimos su vežimėliais ar gyventojai su augintiniais. Jų judėjimas gali būti sunkiau nuspėjamas – vaikas gali staiga pasukti, šuo – patraukti pavadėlį, senjoras – sustoti neįspėjęs. Todėl mikrojudumo priemonių vairuotojai turi laikytis saugaus atstumo, sumažinti greitį ir elgtis atsakingai.

Lenkiant pėsčiuosius svarbu aiškiai signalizuoti apie savo ketinimą. Mandagus perspėjimas, sumažintas greitis ir atidumas gali padėti išvengti pavojingų situacijų – tokių, kuriose nukentėti gali ir pats vairuotojas, ir nieko neįtariantis praeivis.

Kas gali vairuoti ir ko negalima

Elektrine mikrojudumo priemone leidžiama važiuoti nuo 16 metų. Jaunesni, nuo 14 metų amžiaus asmenys, tai gali daryti tik išklausę specialų mokymo kursą ir turėdami mokyklos išduotą pažymėjimą. Tai reiškia, kad trylikametis su paspirtuku – jau pažeidimas, už kurį atsakomybė tenka tėvams.

Policija taip pat primena, kad elektrinėmis mikrojudumo priemonėmis draudžiama vežti keleivius. Vienu paspirtuku turi važiuoti vienas žmogus. Dviese ant tos pačios priemonės – ne tik pavojinga, bet ir baudžiama. Tai ypač dažnas vaizdas vasaros vakarais, kai jaunuoliai grįžta iš pasivaikščiojimų.

Ne baudos, o gyvybės

Pareigūnai pabrėžia, kad priminimų tikslas – ne bausti, o apsaugoti. Už kiekvieno sauso statistikos skaičiaus slypi reali istorija: kažkieno vaikas, kažkieno tėvas, kažkieno draugas. Ir daugumos tų istorijų galėjo nebūti, jei būtų laikytasi elementarių taisyklių.

Atšilę orai kviečia į gatves, tačiau patogumas niekada neturėtų nustelbti atsakomybės. Šalmas ant galvos, nulipti prie perėjos ir neskubėti ten, kur vaikšto pėstieji – trys įpročiai, užtrunkantys kelias sekundes. Tačiau būtent jie skiria smagią kelionę nuo skambučio į greitąją.

Alytuje, kaip ir kituose Lietuvos miestuose, mikrojudumo priemonės tapo neatsiejama kasdienybės dalimi. Miesto dydis tam idealus – nuo vieno galo iki kito per keliolika minučių, automobilio nereikia, kamščių beveik nėra. Tačiau būtent šis patogumas kartais užliūliuoja – atrodo, kad paspirtukas yra toks pat saugus kaip ėjimas pėsčiomis. Taip nėra. Dvidešimt penkių kilogramų sveriantis prietaisas su žmogumi ant jo, judantis dvidešimties kilometrų per valandą greičiu, susidūrimo metu sukelia jėgą, palyginamą su kritimu iš antro aukšto. Ir nuo to, ar ant galvos yra šalmas, priklauso, ar po akimirkos žmogus atsikels, ar jo lauks ligoninės reanimacija.