Viena minutė, kurią ūkininkai pamiršo: prieš šienavimą verta apeiti pievą pėsčiomis

Prieš trisdešimt metų tas pats traktorininkas, kuris dabar sėda prie modernios šienavimo technikos, prieš darbą apeidavo pievą pėsčiomis. Ne todėl, kad kažkas liepė. Tiesiog žinojo – aukštoje žolėje gali būti kieno nors namai. Šiandien, kai laikas spaudžia, o degalai brangūs, ta minutė pasivaikščioti po pievą prieš įjungiant variklį atrodo prabanga. Tačiau Aplinkos ministerijos specialistai primena: būtent ši minutė gali išgelbėti gyvybę.

Birželis kaime tradiciškai kvepia šienu. Dzūkijos laukuose jau burzgia pirmosios žoliapjovės, sodybose dundantys traktoriai išrieda į pievas, o aukšta žolė gulasi į tvarkingas pradalges. Gamtai tai vis dar jautrus metas – laukinių gyvūnų jauniklių metas, kai kiekvienas neatsargus ratų apsisukimas gali reikšti tragediją.

Kas slepiasi žolėje

Pievose gegužę ir birželį jauniklius veda ne tik gerai žinomos stirnos. Čia peri kurapkos, griežlės, putpelės, tilvikai ir visa eilė kitų paukščių rūšių, kurių daugelis nemoka skristi pirmosiomis gyvenimo savaitėmis. Kiškiai taip pat renkasi aukštą žolę – jų jaunikliai gimsta jau apžėlę kailiu ir atmerktomis akimis, tačiau pirmąsias dienas jie praktiškai nejuda, prigludę prie žemės.

Dzūkijoje, kur pievų ir laukų gausu, o intensyvus žemės ūkis užleidžia vietą smulkesniems ūkiams, ši biologinė įvairovė ypač turtinga. Būtent todėl regiono ūkininkams specialistų rekomendacijos aktualios labiau nei stambių žemės ūkio bendrovių operatoriams, dirbantiems monokultūrų laukuose.

Kodėl jie nebėga

Tai yra esminis dalykas, kurį svarbu suprasti kiekvienam, sėdančiam prie šienavimo technikos vairo. Daugumos rūšių jaunikliai, pajutę pavojų, elgiasi priešingai, nei tikimės – jie nebėga. Jie instinktyviai priglunda prie žemės ir sustingsta. Tai evoliucijos suformuota gynybinė strategija: plėšrūnas pastebi judesį, o ne spalvą ar formą. Deja, šienavimo technika nėra plėšrūnas – ji nepastebi nei judesio, nei nejudėjimo. Ji tiesiog pjauna viską, kas pakliūva po peiliais.

Stirnų jaunikliai šiuo požiūriu yra ypač pažeidžiami. Jie gimsta gegužę ir pirmąsias tris–keturias gyvenimo savaites slepiasi žolėje, o motina juos aplanko tik pamaitinti – kartais vos kelis kartus per parą. Likusį laiką jie guli visiškai nejudėdami. Vienas pievoje rastas stirniukas nėra paliktas ar našlaitis – tai normalu. Specialistai įspėja: tokio jauniklio be reikalo neliesti, nenešti namo ir nemėginti „gelbėti", jei jis nėra aiškiai sužeistas.

Ką daryti radus gyvūną šienaujamoje pievoje

Aplinkosaugininkai pateikia aiškias rekomendacijas. Jeigu jauniklis guli vietoje, kuri netrukus bus šienaujama, jį galima atsargiai perkelti į netoliese esančią nešienaujamą pievos dalį. Tačiau tai daryti reikia teisingai: su pirštinėmis, per audinį arba su žolės kuokštu, kad ant gyvūno liktų kuo mažiau žmogaus kvapo. Geriausia jauniklį perkelti prieš pat šienavimą – jis gali bandyti grįžti į buvusią vietą, ir jei perkėlimas įvyks per anksti, pastangos nueis perniek.

Paukščių atveju rekomendacijos kitokios. Radus lizdą ar jauniklius, tą vietą reikia apeiti ir bent laikinai palikti nešienautą. Jei yra galimybė, dalį pievos verta palikti nepjautą – pakraštyje, juostomis ar nedideliais plotais. Tokios salelės tampa prieglobsčiu ne tik paukščiams, bet ir vabzdžiams, smulkesniems žinduoliams.

Vienos Dzūkijos ūkininkės patirtis iliustratyvi: pernai ji rado stirniuką pačiame pievos viduryje, likus kelioms valandoms iki planuoto šienavimo. Perkėlė jį į krūmokšnius prie pamiškės, o pievos kampą, kur buvo kurapkų lizdas, paliko išvis nekultą. „Užtruko gal dešimt minučių ilgiau. Bet dabar ramu", – sako ji.

Šienavimo kryptis ir greitis – ne smulkmenos

Net ir tada, kai pieva atrodo tuščia, šienavimo būdas gali lemti, ar joje esantys gyvūnai spės pasitraukti. Specialistai rekomenduoja šienauti nuo pievos centro į pakraščius – taip gyvūnai turi galimybę judėti link saugesnės zonos, o ne būti spaudžiami į vidurį, iš kurio nėra kur bėgti.

Jei pieva ribojasi su keliu, rekomenduojama pradėti nuo kelio pusės. Logika paprasta: išbaidyti gyvūnai bėgs nuo garso ir vibracijos šaltinio į priešingą pusę – geriau, kad ta pusė būtų laukai ar miškas, o ne važiuojamoji dalis.

Padeda ir paprastos techninės priemonės: mažesnis šienavimo greitis, prie technikos pritvirtintos velkamos virvės ar grandinės, kurios sukelia papildomą vibraciją ir garsą, leisdamos gyvūnams laiku sureaguoti. Palikti nešienauti pievos pakraščiai – dar viena priemonė, nereikalaujanti nei papildomų išlaidų, nei laiko, tačiau galinti išgelbėti ne vieną gyvybę.

Ne tik pievos

Aplinkosaugininkai primena, kad birželį atsargumo reikia ne tik šienaujant pievas. Prieš genint gyvatvores, krūmus ar kitus želdinius taip pat verta patikrinti, ar juose nėra paukščių lizdų ar gyvūnų jauniklių. Jei jų randama, darbus geriausia atidėti, kol jaunikliai paliks lizdą ar guolį. Paprastai tai trunka nuo kelių dienų iki poros savaičių – ne toks ilgas laukimas, kad dėl jo vertėtų rizikuoti.

Pernai Aplinkos apsaugos departamentas gavo pranešimų apie kelis atvejus, kai gyventojai, genėdami gyvatvores, sunaikino paukščių lizdus su kiaušiniais. Daugeliu atvejų tai buvo padaryta netyčia, tiesiog nesusimąsčius. Šiemet ministerija kviečia būti sąmoningesniems.

Dzūkijoje, kur sodybų želdiniai dažnai tankesni ir senesni, o gamtos arčiau nei bet kuriame kitame Lietuvos regione, ši rekomendacija turėtų skambėti ypač garsiai. Čia gyvatvorėse peri ne tik įprasti žvirbliai, bet ir retesnės rūšys.

Viena minutė

Galiausiai visa tai telpa į vieną paprastą patarimą: prieš įjungdami variklį, sustokite, apeikite pievą ir apsidairykite. Užtruksite ne ilgiau nei minutę. Bet ta minutė gali būti skirtumas tarp gyvybės ir mirties tam, kas neturi balso paprašyti jūsų sustoti.