Rugpjūčio 9-ąją Nemajūnų bendruomenės santalkos nariai grįžo su tokiu kelionės bagažu, kurio nesumesi į jokį maišą: istorija, skoniai, vaizdai ir labai žemiškas bendrystės jausmas.
## Ilzenbergas, kuris gyvena daugiau kaip penkis šimtmečius
Pagrindinis išvykos taškas buvo Ilzenbergo dvaras, įsikūręs istorinėse sėlių žemėse, tarp Ilgės ir Apvalasų ežerų, visai šalia Lietuvos ir Latvijos sienos. Jo istorija prasidėjo 1515 metais, kai baronas Berntas fon Kersenbrokas ant kalvos įkūrė dvarą. Vėliau jis ne kartą keitėsi, o XIX amžiaus pabaigoje patyrė ir naują kultūrinį pakilimą, kai 1896 metais jį įsigijo bajoras Eugenijus Dimša su Livija Majoresku.
Šiandien Ilzenbergas gyvena ne tik kaip istorinis objektas. Jis veikia ir kaip natūralios žemdirbystės ūkis, todėl atvykusią bendruomenę pasitiko gidas, papasakojęs apie dvaro šeimininkus, permainingus laikotarpius ir dabartinį atgimimą. Keliautojai apžiūrėjo rūmus, istorinius eksponatus ir meno kūrinius, o tada persėdo prie stalo.
## Stalas, prie kurio kalba ir skonis
Degustacija tapo viena smagiausių kelionės dalių. Ant stalo atsirado Ilzenbergo dvare gaminamų produktų: sūrių, sviesto, įvairių vyniotinių, pašteto, užtepėlių, medaus, duonos, sausainių ir pyrago. Tokios kelionės dažnai palieka įspūdį ne tik dėl vietos, bet ir dėl to, kad per skonį staiga pamatai visą ūkio logiką – nuo lauko iki lėkštės.
Po to keliautojai išėjo į parką ir sodus. 17,5 hektaro angliško stiliaus teritorijoje auga seni medžiai, stovi skulptūros ir driekiasi daugiau kaip 3 kilometrai takų. Vienas iš ryškiausių akcentų – daugiau kaip 500 metų skaičiuojantis Ilzenbergo ąžuolas. Dar viena vieta, kuri iškart įstringa atmintyje, yra Meilės sala prie pat sienos su Latvija, kur drąsesni kelionės dalyviai net ir viena koja trumpam „apsilankė“ kaimyninėje šalyje.
## Kelias namo per Rokiškį
Grįždami Nemajūnų bendruomenės nariai dar užsuko į Rokiškį ir aplankė Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčią. Neogotikos šventovė, puošnūs medžio dirbiniai, vitražai, skulptūros ir net iš smėlio sukurta popiežiaus skulptūra kelionę užbaigė taip, kaip ir dera gerai dienai – su dar vienu netikėtu įspūdžiu.
Gal todėl tokios bendruomenės išvykos ir palieka stipresnį pėdsaką nei paprasta ekskursija. Jos primena, kad bendrystė atsiranda ne tik susirinkimuose, bet ir bendrame autobuse, bendroje tyloje prie dvaro rūmų ar juoko akimirkoje prie ežero.