Vidūna Struckienė visą gyvenimą prisistatydavo kaip Vida. Taip ją vadino bendraklasiai, kolegos darbe, net tėtis – Vyda. Tik dokumentuose ji buvo Vidūna. Retą vardą jai davė močiutė, kuri jį išgirdo autobuse.
„Jaunystėje tokie dalykai nelabai rūpi, o dabar norėčiau sužinoti daugiau, bet jau nebėra ko paklausti“, – sako alytiškė, paklausta apie savo vardo kilmę.
Vardas, išgirstas autobuse
Vidūna gimė 1955 metų rugpjūtį. Močiutė jai pasakojo, kad prieš gimstant važiavo autobusu, kuriame kartu važiavo moteris su berniuku. Berniuko vardas buvo Vidūnėlis ar Vydūnėlis. Močiutei šis vardas labai patiko, tad kai gimė anūkė, jį ir suteikė.
„Gal būtų buvę gražiau Vidūnėlė, bet užrašė Vidūna“, – pasakoja V. Struckienė.
Kol nepradėjo lankyti mokyklos, o ir pirmosiose klasėse, mergaitė buvo vadinama Vidute. Tikruoju vardu ją pradėjo vadinti lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, kai Vidūna atėjo į penktą klasę. Moteris svarsto, kad galbūt tik tada ir suprato, koks iš tiesų yra jos vardas.
Po 40 metų ji organizavo klasės susitikimą. Rašydama žinutes pasirašė Vidūna. Vienas klasiokas vėliau pasakojo ilgai galvojęs, kas ji tokia, mat tokio žmogaus jų klasėje, jo manymu, nebuvo.
Gimė ligoninės kieme
Retas vardas – ne vienintelis išskirtinis dalykas Vidūnos gyvenimo pradžioje. Ji žino, kad gimė Alytaus ligoninės kieme, vežime, ketvirtą valandą ryto. Tuo metu jos tėvai gyveno Dobrovolės kaime, netoli Alovės, o mama dirbo pradinių klasių mokytoja. Iki ligoninės jos nespėjo atvežti – kelias iš kaimo iki Alytaus buvo apie 20 kilometrų.
Alytiškė pasakoja vėliau radusi dokumentus ir išsiaiškinusi, kad jos vardas buvo užrašytas, kai jai buvo savaitė. Krikštijo ją Šv. Angelų Sargų bažnyčioje.
„Močiutė sakydavo, kad tu gimei trečiadienį. Ir man atrodė, kad visi svarbiausi gyvenimo įvykiai man nutinka trečiadienį. Bet ta rugpjūčio 11-osios 4 valanda ryto jau buvo ketvirtadienis. Pasitikrinau, kai atsirado techninės priemonės tą padaryti“, – į prisiminimus leidžiasi V. Struckienė.
Vietoje medicinos – skaičiai, vietoje šokių – daina
Jaunystėje Vidūna svajojo studijuoti mediciną. Svajonė neišsipildė, tačiau moteris sako dėl to nesigailinti – visą gyvenimą jai patiko skaičiai ir lentelės. Likimas lėmė ilgokai slaugyti mamą, pagalbos reikėjo ir tėčiui.
Dar viena jaunystės svajonė buvo šokiai. Šokti kolektyve taip ir neteko, tačiau užtat Vidūna dainuoja. Jau dvyliktus metus ji gieda Šv. Kazimiero bažnyčios chore, dainuoja Pagyvenusiųjų žmonių asociacijos Alytaus miesto skyriaus moterų ansamblyje „Šarma“. Prieš tai dešimt metų dainavo neįgaliųjų draugijos ansamblyje „Šypsena“.
Alytuje V. Struckienė pradėjo dirbti 1974 metais. Baigusi Vilniaus finansų ir kredito technikumą, įgijusi draudimo specialybę ir finansininko kvalifikaciją, gavo paskyrimą į Draudimo inspekciją, kuri tuo metu buvo įsikūrusi Pulko gatvėje. Vėliau iki pensijos dirbo privačiose draudimo bendrovėse Alytuje.
„Jau geriau renginys nei sodas“
1979 metais apsigyvenusi Vidzgiryje, Vidūna tada jautėsi gyvenanti gana toli nuo miesto. Dabar, sako ji, iš čia viskas lengvai pasiekiama. Anksčiau daug vaikščiojusi pėsčiomis, šiandien moteris vis dažniau naudojasi viešuoju transportu.
„Jau turiu lengvatų“, – šypteli ji.
O ką rinktųsi – renginį ar sodą? „Jau geriau renginys nei sodas“, – nedvejodama atsako V. Struckienė. Vis dėlto sezono metu vieną dieną per savaitę ji stengiasi rasti draugės Irenos sode.
Savo vardą Vidūna šiandien taria paprastai ir be aiškinimų. Galbūt todėl, kad vardas, kurį kadaise autobuse išgirdo jos močiutė, per daugybę metų tapo nebe retu ar neįprastu, o tiesiog jos vardu.