Liepos 14 d. paskelbtame pokalbyje vaiko teisių gynėjai primena vieną labai paprastą dalyką: vaiko ribos prasideda ne kokiame nors sudėtingame ugdymo etape, o namuose, per kasdienes smulkmenas. Kai giminaitis nori pabučiuoti vaiką, nors šis traukiasi, kai vaikas verčiamas deklamuoti prieš klasę, arba kai suaugusieji komentuoja jo besikeičiantį kūną, kalbame ne apie nemandagumą. Kalbame apie ribas, kurias vaikas mokosi atpažinti ir ginti.
Kur vaikas išmoksta savo „ne“
Šiame pokalbyje vaiko teisių gynėja Vilma Paliaukienė ir kitos specialistės pabrėžia, kad vaikas ribas pirmiausia mato ne iš pamokymų, o iš suaugusiųjų elgesio. Jei tėvai ar seneliai patys moka sustoti, kai kitas žmogus nenori apkabinimo, jei jie nesupyksta dėl atsitraukimo ir nevadina to blogu auklėjimu, vaikas gauna labai aiškią pamoką: jo kūnas ir jausmai yra svarbūs.
Tokia laikysena ypač reikalinga tada, kai kalbame apie įprastas, beveik nepastebimas situacijas. Kartais būtent jos labiausiai formuoja vaiko vidinį kompasą. Jei namuose jo balsas girdimas, jeigu į jo nenorą reaguojama rimtai, vėliau ir mokykloje, ir tarp bendraamžių jam lengviau pasakyti, kas tinka, o kas ne. Vaiko ribos tada nebėra teorija — jos tampa įpročiu, kuris saugo ir padeda augti.