Vasara dar turi laiko tokiam pokalbiui, kurio klasėje dažnai pritrūksta pirmomis rugsėjo dienomis. Kai vaikas pamato bendraklasį, kuris jautriau reaguoja į triukšmą, vengia akių kontakto ar lėčiau įsitraukia į veiklas, svarbiausia tampa ne tai, ką suaugusieji žino apie diagnozes, o tai, kaip jie apie tą vaiką kalba.
Tonas dažnai pasako daugiau nei paaiškinimas
Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ kalbinta psichologė Vika Gridiajeva sako, kad vaikai skirtumus pastebi greitai, tačiau jų prasmę jiems suteikia suaugusieji. Jei apie vaiką kalbama kaip apie problemą, klasė labai greitai išmoksta matyti problemą. Jei suaugusieji susierzinę atsidūsta, numoja ranka ar pasako „vėl jis“, vaikai perima ne smalsumą, o įtampą.
Pasak jos, daug svarbiau ne tobula formuluotė, o būsena, iš kurios kalbama. Vaikai pirmiausia jaučia toną, žvilgsnį ir atodūsį, todėl sausas diagnozės pavadinimas jiems dažniausiai nepadeda. Kur kas aiškiau skamba paprastas paaiškinimas: klasės draugui garsai gali būti per stiprūs, pokyčiai gali jį išmušti iš ritmo, o po triukšmingos pamokos jam gali reikėti daugiau laiko nusiraminti.
Tokį pokalbį verta pradėti dar iki rugsėjo 1-osios. Tada klasėje dar nėra susiformavusių etikečių, o vaikai į naują situaciją ateina be išankstinių istorijų. Lina Sasnauskienė, Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ vadovė, sako, kad būtent supratimas mažina baimę, klaidingas interpretacijas ir patyčių riziką.
Paaiškinti žmogų, o ne diagnozę
Gridiajeva siūlo kalbėti apie tai, ką vaikas patiria, o ne apie medicininius terminus, kurie kitiems vaikams mažai ką sako. Kai suaugusieji paaiškina, kad bendraklasiui kartais per daug triukšmo arba kad jam sunkiau keisti veiklą, kiti vaikai pradeda matyti ne „kitokį“, o tiesiog žmogų su kitais poreikiais.
Tai svarbu ir dėl dar vienos priežasties: jei klasėje nutinka sudėtinga situacija, o suaugusieji jos neaptaria, vaikai patys susikuria paaiškinimus. O tie paaiškinimai dažnai būna grįsti baime. Kai kalbėjimas vyksta ramiai ir aiškiai, įtrauktis prasideda ne nuo rugsėjo grafiko, o nuo bendro supratimo, kad skirtumai klasėje yra normalūs.
Kuo anksčiau tai pasakoma, tuo mažiau darbo lieka rugsėjo rytui. Vaikams nereikia sudėtingų teorijų — jiems reikia paprasto, žmogiško paaiškinimo, kodėl vienam klasėje sunkiau, o kitam lengviau. Ir būtent nuo to prasideda ramesnė, atviresnė klasė.