Kol tėvai galvoja, kad jų vaikas ramiai žaidžia „Roblox" ar „Minecraft", kitame ekrano gale gali sėdėti suaugęs žmogus, apsimetantis dvylikamečiu. Ir būtent taip — per žaidimų programėles — dažniausiai ir prasideda viena sunkiausių šiuolaikinių grėsmių vaikams: seksualinis smurtas internete.
Vaiko teisių gynėja, Specializuotos pagalbos vaikams ir šeimoms skyriaus vedėja Agnė Marčiukaitienė sako tai, ką tėvai dažnai atmeta kaip „nutinkančią tik kitiems": seksualinis smurtas internete daro ne mažesnę žalą nei fizinis prisilietimas. O mastas tik didėja — per visus 2025 metus vaiko teisių gynėjai gavo 14 pranešimų apie galimą smurtą internete prieš vaikus, o vien per pirmuosius penkis 2026-ųjų mėnesius — jau 13.
Kodėl skaičiai neatspindi tikrosios problemos masto
14 pranešimų pernai ir 13 šiemet — tai tik oficialūs skaičiai. Pasak A. Marčiukaitienės, realus mastas gali būti kur kas didesnis, nes vaikai apie patiriamus išgyvenimus dažnai nutyli. Gėda, kaltės jausmas ir baimė, kad jais nepatikės arba kaltins juos pačius, uždaro vaikus tyloje.
Situaciją dar labiau apsunkina šantažas — dažniausiai naudojama priemonė, kai smurtautojas jau turi kompromituojančio turinio. „Vaikui gali būti sakoma: „Jeigu nedarysi to, ko prašau, tavo nuotraukas paskelbsiu viešai", — pasakoja A. Marčiukaitienė. Tuomet vaikas lieka vienas su skausmu, kuris, pasak specialistės, stipriai paveikia jo psichinę ir emocinę būseną.
Kaip veikia smurtautojai internete
Seksualinis smurtas internete dažniausiai pasireiškia dviem formomis. Pirmoji — kai suaugęs asmuo, siekdamas seksualinio pasitenkinimo, užmezga ryšį su vaiku ir bando organizuoti susitikimą gyvai, kviesdamas vaiką į pasimatymą ar inicijuodamas tariamai romantinius santykius. Antroji — kai vaikas skatinamas kurti seksualinio pobūdžio turinį: fotografuoti ar filmuoti savo kūną.
Abiem atvejais kelias prasideda panašiai. Smurtautojas susiranda vaiką žaidimų programėlėje ar socialiniame tinkle, apsimeta bendraamžiu ir pradeda nekalta pokalbį. Užmezgus kontaktą ir įgijus pasitikėjimą, bendravimas perkeliamas į privačias susirašinėjimo platformas, kur vaikas pamažu pratinamas prie netinkamo turinio.
Pradžioje jam gali būti siunčiamos kitų apsinuoginusių žmonių nuotraukos, taip mažinant jautrumą ir normalizuojant situaciją. Vėliau vaikas pats skatinamas fotografuotis ar filmuotis. Kai kuriems vaikams už tai net siūlomi pinigai ar dovanos — brangūs žaislai, išmanieji telefonai. O kai vaikas atsisako tęsti bendravimą, prasideda šantažas.
Signalai, kurių negalima praleisti
Kiekvienas vaikas į sunkius išgyvenimus reaguoja skirtingai, tačiau yra elgesio pokyčių, kurie turėtų sunerimti kiekvieną tėvą. Vaikas gali pradėti slėpti ar trinti susirašinėjimus telefone, nors anksčiau to nedarė. Staiga stipriai sunerimti ar susierzinti gavęs žinutę — ypač jei nemato, kad kažkas stebi. Demonstruoti seksualinio pobūdžio žinias, kurios nebūdingos jo amžiui — tai, ko jis negalėjo išmokti nei mokykloje, nei iš draugų.
Šie signalai ne visada reiškia patiriamą smurtą, tačiau jie visada reiškia, kad reikia pokalbio. Ir ne konfrontacinio — „ką tu čia veiki?!" — o ramaus, vaikui parodančio, kad esate jo pusėje, kad ir kas nutiktų.
Ką gali padaryti tėvai
„Geriausia apsauga — tvirtas ir pasitikėjimu grįstas vaiko ir tėvų ryšys", — pabrėžia A. Marčiukaitienė. Šis sakinys skamba paprastai, tačiau jame slypi viskas. Vaikas, kuris žino, kad tėvai jo neteis, o išklausys, yra daug labiau apsaugotas nei tas, kurio telefonas pilnas tėvų kontrolės programėlių, bet nėra erdvės atviram pokalbiui.
Specialistės teigimu, svarbu ne tik domėtis, ką vaikas veikia internete, bet ir konkrečiai žinoti: kokius žaidimus žaidžia, su kuo juose bendrauja, ar tose platformose yra susirašinėjimo funkcija. Taip pat — nuo mažens kalbėtis apie galimas grėsmes ir aiškiai pasakyti, kad su nepažįstamaisiais nederėtų dalytis asmenine informacija, kontaktais, nuotraukomis ar kitu privačiu turiniu.
Lietuvoje pagalbą vaikams ir šeimoms, susidūrusioms su smurtu internete, teikia Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba. Be to, veikia pagalbos linija „Vaikų linija" (telefonu 116 111), kur vaikai ir paaugliai gali anonimiškai pasikalbėti apie bet kokius sunkumus, įskaitant ir patirtą smurtą internete.
Statistika šiemet jau beveik pasivijo visus praėjusius metus. Tai nereiškia, kad smurto staiga padaugėjo. Tai gali reikšti, kad apie jį pradedama daugiau kalbėti. Ir būtent tai yra pirmas žingsnis link vaikų apsaugos.
Ką gali padaryti mokyklos ir bendruomenė
Vien tėvų pastangų nepakanka. A. Marčiukaitienė akcentuoja, kad prevencija turi vykti ir mokyklose, ir bendruomenėse. Švietimo įstaigos turėtų reguliariai organizuoti saugaus interneto pamokas, kuriose vaikai ne tik sužinotų apie grėsmes, bet ir praktiškai išmoktų, kaip atpažinti manipuliavimo požymius ir kur kreiptis pagalbos.
Kai kuriose Dzūkijos mokyklose tokios iniciatyvos jau vyksta, tačiau regiono mastu praktika išlieka fragmentiška. Mažesnių miestelių mokyklos dažnai neturi nei specialistų, nei resursų šiai temai. Tuo tarpu vaikai visur naudojasi tais pačiais žaidimais, tomis pačiomis platformomis ir susiduria su tomis pačiomis grėsmėmis — nepriklausomai nuo to, ar gyvena Alytuje, ar mažame Dzūkijos kaime.
Dažnai užduodami klausimai
- Nuo kokio amžiaus reikėtų pradėti kalbėtis su vaiku apie grėsmes internete?
- Vaiko teisių gynėjai rekomenduoja pokalbius apie saugumą internete pradėti tuomet, kai vaikas pirmą kartą pradeda naudotis išmaniuoju įrenginiu — dažniausiai nuo 6–7 metų. Kalbėtis reikia atsižvelgiant į amžių: mažesniems — paprastomis, konkrečiomis taisyklėmis, vyresniems — atviru pokalbiu apie rizikas, įskaitant ir seksualinio smurto grėsmę.
- Ką daryti, jei įtariu, kad mano vaikas patiria smurtą internete?
- Pirmiausia — nereaguoti impulsyviai, nekaltinti vaiko. Išklausykite, parodykite, kad esate jo pusėje. Tada kreipkitės į Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybą arba policiją. Taip pat galite naudotis „Vaikų linijos" pagalba telefonu 116 111.