Jeigu paklaustumėte atsitiktinio praeivio Vilniaus gatvėje, kada yra Motinos diena, atsakymą išgirstumėte beveik akimirksniu. Gegužės pirmasis sekmadienis. O Tėvo diena? Daugeliui tektų stabtelėti, pagalvoti, galbūt pasitikslinti telefone. Ir tai nėra atsitiktinumas — Tėvo diena Lietuvoje vis dar švenčiama gerokai tyliau, nors pati tėvystė per pastaruosius trisdešimt metų pasikeitė neatpažįstamai.
Pirmąjį birželio sekmadienį Seimo pirmininkas Juozas Olekas paskelbė sveikinimą, kuriame pabrėžė būtent tai, kas dažnai lieka už kadro — atsakomybę. „Tėvo diena kiekvienam iš mūsų primena žmones, iš kurių mokėmės pirmųjų gyvenimo pamokų, perėmėme vertybes, pagarbą žmogui, šeimai ir savo šaliai", — rašoma politiko kreipimesi. Olekas taip pat pridūrė: „Tegul Jūsų kantrybė, atsakomybė ir gyvenimo patirtis stiprina Lietuvos šeimas bei puoselėja vertybes, kuriomis remiasi mūsų visuomenė."
Šis sveikinimas — ne tik protokolinis gestas. Jis ateina tuo metu, kai Lietuvoje vis garsiau kalbama apie tai, ką reiškia būti tėvu šiandien. Dar prieš dvidešimt metų tėvo vaidmuo buvo gana aiškiai apibrėžtas — uždirbti pinigus, prireikus pataisyti čiaupą, savaitgaliais nuvežti šeimą prie ežero. Emocinis ryšys, kasdienis įsitraukimas į vaikų auginimą, dalyvavimas mokyklos susirinkimuose — visa tai buvo veikiau išimtis nei taisyklė.
Tėvystė, kuri keičiasi tyliai
Šiandien vaizdas kitoks. Jauni tėčiai vis dažniau išeina vaiko priežiūros atostogų, dalyvauja gimdymo pamokose, gamina vakarienę ir skaito pasakas prieš miegą. Statistikos departamento duomenimis, 2024 metais vaiko priežiūros atostogomis pasinaudojo beveik ketvirtadalis tėvų — dvigubai daugiau nei prieš dešimtmetį. Skaičius vis dar nedidelis, palyginti su Šiaurės šalimis, kur tėvystės atostogos yra norma, tačiau tendencija aiški.
Psichologai pastebi, kad šis pokytis naudingas ne tik mamoms, kurios gauna daugiau erdvės karjerai, bet ir patiems vaikams. Vaikai, kurių tėčiai aktyviai dalyvauja kasdienėje rutinoje, pasižymi aukštesne saviverte, geresniais socialiniais įgūdžiais ir rečiau patiria elgesio sunkumų paauglystėje. Tai duomenys, kuriuos patvirtina ne vienas ilgalaikis tyrimas — nuo Harvardo iki Stokholmo universiteto.
Tačiau yra ir kita medalio pusė. Visuomenės lūkesčiai vyrams vis dar prieštaringi. Iš vienos pusės — būk įsitraukęs tėtis, lankyk tėvų susirinkimus, žaisk su vaikais. Iš kitos — būk sėkmingas karjeroje, uždirbk pakankamai, kad šeimai nieko netrūktų. Ši dviguba našta prisideda prie vienos nerimą keliančios statistikos: vyrų savižudybių skaičius Lietuvoje išlieka vienas didžiausių Europos Sąjungoje. 2024 metais Higienos instituto duomenimis, Lietuvoje nusižudė beveik keturis kartus daugiau vyrų nei moterų.
Senelių vaidmuo, kurio nepakeis niekas
Oleko sveikinime neatsitiktinai paminėti ir seneliai. Lietuvoje senelių vaidmuo auklėjant vaikus yra išskirtinai didelis — ypač tuose regionuose, kur jaunos šeimos išvyksta dirbti į užsienį, o vaikai lieka prižiūrimi vyresniosios kartos. Dzūkijos kaimuose, Aukštaitijos miesteliuose, Žemaitijos vienkiemiuose senelis dažnai tampa pagrindiniu vyrišku pavyzdžiu anūkui ar anūkei.
Tai ne tik Lietuvos reiškinys. Visoje Rytų Europoje senelių įsitraukimas į vaikų auklėjimą yra vienas didžiausių pasaulyje, rodo Eurostato duomenys. Tačiau Lietuvoje ši tradicija turi ir specifinį atspalvį — pokario kartos seneliai perduoda ne tik buities įgūdžius, bet ir istorinę atmintį, kurios mokykliniai vadovėliai neperteikia. Partizanų dainos, tremties pasakojimai, pirmųjų nepriklausomybės metų istorijos — visa tai gyvena ne archyvuose, o virtuvėse prie vakarienės stalo.
Ką iš tikrųjų reiškia atsakomybė
Oleko minimas žodis „atsakomybė" vertas atskiro dėmesio. Kasdienėje kalboje jis dažnai susiaurinamas iki finansinio aprūpinimo — „jis atsakingas, nes uždirba." Tačiau tikroji tėvystės atsakomybė yra platesnė. Tai gebėjimas būti šalia, kai sunku. Išklausyti, o ne tik patarti. Pripažinti savo klaidas, o ne apsimesti neklystančiu. Vaikai šiuos dalykus pastebi anksčiau, nei mes manome.
Vilniaus universiteto psichologijos katedros tyrėjai neseniai atliko apklausą tarp vyresniųjų klasių moksleivių, klausdami, kokią savybę jie labiausiai vertina savo tėčiuose. Finansinis stabilumas atsidūrė tik ketvirtoje vietoje. Pirmoje — gebėjimas išklausyti be moralizavimo. Antroje — humoro jausmas. Trečioje — nuoseklumas: kai tėtis sako „aš ateisiu", jis tikrai ateina.
Tėvo diena šiais metais sutampa su laikotarpiu, kai Lietuva ruošiasi vasarai — mokyklos baigia mokslo metus, šeimos planuoja atostogas. Tai galbūt geriausias metas stabtelėti ir paklausti savęs ne to, ką dar reikia nupirkti ar sutvarkyti, o to, kas iš tiesų svarbu: kiek laiko praėjo nuo tada, kai paskutinį kartą tiesiog sėdėjote su tėčiu ar seneliu be jokio konkretaus reikalo?
O gal tas pokalbis įvyks jau šį sekmadienį — ne todėl, kad reikia, o todėl, kad diena tam skirta.
Dažnai užduodami klausimai
- Kada minima Tėvo diena Lietuvoje?
- Tėvo diena Lietuvoje minima pirmąjį birželio sekmadienį. Ši data sutampa su daugelio pasaulio šalių praktika, nors kai kuriose valstybėse (pavyzdžiui, JAV ar Jungtinėje Karalystėje) Tėvo diena švenčiama trečiąjį birželio sekmadienį.
- Ar Tėvo diena Lietuvoje yra oficiali šventė?
- Taip, Tėvo diena yra oficiali atmintina diena Lietuvoje, įteisinta Seimo nutarimu. Tačiau ji nėra nedarbo diena — skirtingai nei Motinos diena, kuri yra valstybinė šventė ir nedarbo diena. Dėl šios priežasties Tėvo diena dažnai švenčiama kukliau.
- Kaip pasikeitė tėvų vaidmuo Lietuvoje per pastaruosius dešimtmečius?
- Per pastaruosius du dešimtmečius tėvų vaidmuo Lietuvoje reikšmingai pasikeitė. Vis daugiau tėvų įsitraukia į kasdienę vaikų priežiūrą, dalijasi namų ruošos darbais, išeina vaiko priežiūros atostogų. 2024 metų duomenimis, beveik ketvirtadalis tėvų pasinaudojo vaiko priežiūros atostogomis — dvigubai daugiau nei prieš dešimtmetį. Vis dėlto visuomenės lūkesčiai išlieka prieštaringi, o tradicinis tėvo, kaip pagrindinio šeimos maitintojo, modelis vis dar gajus.