Prieš aštuonerius metus Aušra ir Gintaras Druskininkuose kalbėjo apie globą kaip apie sprendimą, kuriam neužtenka vien gero noro. Tada jų namuose dar augo labai maži vaikai, o šiandien ten jau girdėti mokyklinių dienų ritmas, broliški ginčai ir tas savas šeimos triukšmas, kuris dažnai sako daugiau nei gražiausi žodžiai. Jų istorija paprasta tik iš pirmo žvilgsnio: ji rodo, kad šeima neatsiranda vien iš bendro kraujo. Kartais ji susiklosto iš kantrybės, pasitikėjimo ir nuolatinio apsisprendimo likti.
Namas, į kurį atėjo ne vienas, o du vaikai
2018 metais Aušra ir Gintaras ryžosi tapti globėjais. Iš pradžių jie manė, kad į namus atkeliaus vienas vaikas, todėl ir patys mintyse dėliojo visai kuklų pradžios scenarijų. Tačiau pasiūlymas globoti brolį ir sesę viską pakeitė iš karto. Jie nuvažiavo susitikti su vaikais dar su dvejonėmis, o grįžo jau žinodami, kad jų gyvenimas pasisuks visai kitu keliu.
Netrukus į šeimą atvyko 11 mėnesių Markas ir trejų Kornelija. Tokia pradžia daugeliui žmonių atrodytų kaip per didelis iššūkis, bet globėjai sako, kad svarbiausia buvo ne garsiai kalbėti apie drąsą, o tiesiog kasdien dirbti. Vieną dieną reikia išmokti naują miego ritmą, kitą – susitarti dėl pietų, trečią – suprasti, kodėl vienas vaikas tyli, o kitas iškart nori ginčytis. Globos namuose viskas vyksta ne pagal teoriją, o pagal gyvą šeimos tempą.
Aušra prisimena, kad jiems daug padėjo Druskininkų globos centro specialistės. Kartais prireikdavo labai žemiško, praktiško patarimo, kartais – tiesiog žmogaus, kuris išklausytų be pamokslų. Būtent tokio palydėjimo globėjams dažnai ir reikia labiausiai, nes iš šalies gali atrodyti, kad globa yra vien šiltas gestas, o iš tikrųjų tai kasdienis darbas, kuriame daug emocijų, bet dar daugiau atsakomybės.
Vaikai auga ne tik ūgiu, bet ir pasitikėjimu
Šiandien Kornelija ir Markas jau nebe tie mažyliai, kurie į namus atėjo prieš aštuonerius metus. Jie mokyklinukai, turintys savo pomėgius, charakterį ir labai aiškiai matomą santykį su pasauliu. Kornelija lanko M. K. Čiurlionio meno mokyklą ir mėgsta piešti. Tėvai sako matantys jos gabumus nuo pat mažumės, o toks pastebėjimas šeimoje svarbus ne mažiau nei geri pažymiai. Vaikui juk reikia ne tik būrelio ar pamokų, bet ir jausmo, kad kažkas jo talentą mato anksčiau, negu jis pats išdrįsta jį įvardyti.
Markas kol kas išbandė ne vieną veiklą, bet dar ieško to, kas jam tikrai limpa. Tokia paieška nėra trūkumas. Priešingai – ji rodo, kad šeimoje jam leidžiama bandyti, klysti, mesti ir vėl pradėti iš naujo. Kartais būtent tai ir yra tikroji tėvystė: ne sugalvoti vaikui gyvenimą, o padėti jam pačiam pajausti, kur jo vieta.
Gintaras sako norintis su sūnumi pažvejoti, bet Markas kol kas labiau linkęs į judresnę veiklą. Vis dėlto berniuko fantazija, pasak tėvų, labai laki – iš paprastų daiktų jis gali susikurti žaidimą, kurio suaugusieji net nesugalvotų. O virtuvėje jam irgi leidžiama pasireikšti. Aušra juokiasi, kad reikia duoti pabandyti viską, nes tik taip vaikas išmoksta nebijoti ir nepamesti smalsumo. Tokios detalės, atrodytų, smulkios, bet iš jų ir susideda namų atmosfera.
Kornelija ir Markas abu yra stiprių charakterių, užsispyrę ir mokantys apginti savo nuomonę. Kartais tarp jų kyla konkurencija dėl tėvų dėmesio, kartais jie pykstasi, bet lygiai taip pat moka ir vienas kitą globoti. Aušra sako, kad ypač Kornelija jaučia atsakomybę už brolį. Ir tai turbūt viena gražiausių globos istorijos dalių: vaikai ne tik gauna rūpestį, bet ir patys išmoksta rūpintis.
Didžiausia šeimos paslaptis čia niekada nebuvo slepiama
Aušros ir Gintaro namuose globos tema niekada nebuvo apgaubta tyla. Vaikai nuo mažens žino savo istoriją. Šeima saugo nuotraukas, albumus iš pirmųjų jų gyvenimo mėnesių, palaiko ryšį su pirmaisiais globėjais. Tai nėra vien sentimentas. Vaikui tokia atmintis padeda susidėlioti save patį, ypač tada, kai jis pradeda klausti vis daugiau klausimų apie tai, iš kur atėjo ir kas jį lydėjo pirmaisiais metais.
Prieš miegą jie dažniau prašo ne pasakos, o pasakojimo apie pirmą susitikimą, apie tai, kaip viskas prasidėjo, ar tėvai norėjo tokių vaikų kaip jie. Toks klausimas ne visada paprastas suaugusiajam, bet būtent nuo jo dažnai prasideda pasitikėjimas. Vaikas nori ne gražaus atsakymo, o tikrumo. Nori žinoti, kad jo istorija šeimai nėra pavojinga tema.
Druskininkų šeimos istorija primena, kad globa nėra vien institucinis terminas. Tai ne paraiška, ne procedūra ir ne gražus geros valios gestas. Tai metai, kuriuose susipina pavargimas, juokas, pyktis, susitaikymas ir bendras gyvenimas. Kartais būtent tokia šeima sukuria stipriausią saugumo jausmą, nes joje nėra vaidmens. Yra tik kasdienė meilė, kurią reikia įrodyti iš naujo kiekvieną rytą.
Ir gal todėl Aušros bei Gintaro žodžiai skamba taip natūraliai: šeimą kuria ne kraujo ryšys, o meilė. Kai matai jų namų istoriją, ši frazė nebeatrodo kaip gražus šūkis. Ji tampa labai konkrečiu dalyku, kuris telpa į vaikų juoką, į piešinius, į virtuvėje maišomą tešlą ir į tylų klausymąsi prieš užmiegant. Būtent taip ir atrodo šeima, kuri užsimezgė ne pagal biologiją, o pagal apsisprendimą būti kartu.
Kai tokios istorijos iškeliauja į viešumą, jos padaro dar vieną svarbų darbą: primena, kad globėjų šeimos nėra abstrakti sistema. Už kiekvieno sprendimo stovintys žmonės atsisako dalies patogumo, kad vaikas gautų stabilumą. Ne visi gali ar nori eiti tuo keliu, ir tai normalu. Tačiau bendruomenė laimi jau vien tada, kai apie globą kalbama ne kaip apie retenybę, o kaip apie vieną iš būdų vaikui augti saugiai.