Buvo vėlus rudens vakaras, kai mūsų grupė nusprendė eiti pažintiniu taku per mišką. Tamsa užgriuvo staigiai – kaip dažnai būna rudenį. Rankose turėjome po žibintuvėlį, bet vieno lemputė mirgėjo, kito spindulys toks silpnas, kad reikėjo eiti sulėtintai. Vienas bičiulis išsitraukė savo kišeninį LED prožektorių – ir tą akimirką tarsi kažkas perjungė realybę. Takas švytėjo, o mes vėl galėjome judėti užtikrintai.
Tada supratau – norint šviesos, reikia ne šiaip daikto, kuris šviečia, o įrankio, kuris šviečia tada ir ten, kur to reikia.
Ne visi LED prožektoriai vienodi
Įsigyti pigiausią variantą internete – paprasta. Bet kai esi vienas kieme, sugedus šuliniui, ar tamsiame miške, kur vienas klaidingas žingsnis gali baigtis traška, tu nori, kad šviesa veiktų be priekaištų. Tik tada pradedi vertinti, kuo LED prožektorius skiriasi nuo kito.
Kai kurie vos apšviečia metrą, kiti – ryškūs, bet išsikrauna greičiau nei spėji susirinkti įrankius. Kiti atrodo galingi, bet jų korpusas toks trapus, kad užtenka vieno kritimo – ir gali atsisveikinti.
Todėl pradėjau testuoti. Ne laboratorijoje, o paprastose situacijose. Kur krenta, šlampa, dulkėja. Kur nėra laiko skaityti instrukcijų.
Kokie LED prožektoriai išsilaikė iki galo
Geriausi tie, kurie nešviečia lyg saulė, bet šviečia stabiliai. Kurie tvirtai laikosi rankoje ir nenuslysta, kai esi su pirštinėmis. Kurie nepyksta nuo lietaus ar dulkių. Kurie įkraunami ne egzotišku laidu, o paprastu USB.
Svarbiausia – jie veikia tada, kai jų reikia. Ir tu jais tiki.
Štai keli aspektai, kuriuos įvertinau iškart:
- Jei reikia laisvų rankų – rinkausi prožektorių su dirželiu ant kaktos.
- Jeigu reikia šviesos plačiam plotui – gerai veikia prožektoriai su keliais režimais.
- O jei keliauji – mažesnis, bet galingas kišeninis variantas tampa tavo sąjungininku.
Istorijos, kurios nepamirštamos
Vieną vakarą name dingo elektra. Vaikai nerimavo, šaldytuve nyko maistas, o telefonai be šviesos – menka paguoda. Iš spintelės išsitraukiau prožektorių, kurį dažniausiai laikau sode. Apšvietė virtuvę kaip nedidelė lempa. Ir tada, kol visi užkandžiavom prie žvakių, tą šviesą vadinom „ramybės šaltiniu“.
Kitas kartas – kai grįžinėjom iš žygio, o vienas iš mūsų liko šiek tiek atsilikęs. Jo telefonas išsikrovė, o takas – vingiuotas. Aš turėjau prožektorių, kuris švietė 200 metrų – švystelėjau, jis mane pamatė, ir grįžo saugiai. Tik tada supratom, kad tai ne šviesos kiekis, o šviesos kryptingumas gali būti skirtumas tarp saugumo ir bėdos.
Rinkdamasis LED prožektorių, galvok ne apie vatų skaičių ar šviesos intensyvumą – o apie save. Kur tu būsi, ką darysi, ar būsi vienas. Nes kai viskas aptemsta, nori tik vieno – kad šviesa veiktų. Ir veiktų gerai. Jei šviesos šaltinis patikimas – tamsa nebe tokia baisi. O prožektorius tampa daugiau nei prietaisu – jis tampa tavo ramybe kieme, miške ar garaže.
