Jei žmogus išvyko prieš dešimt ar daugiau metų, vienas vakaras Jungtinėje Karalystėje gali pasakyti daugiau nei ilgas pokalbis apie politiką ar ekonomiką. Birželio 21-ąją Milton Keynes vykusiose Didžiosiose Joninėse Alytaus meras Nerijus Cesiulis ne tik pasveikino ten susirinkusius lietuvius, bet ir pabandė atsakyti į labai paprastą klausimą: kas šiandien gali įtikinti žmogų sugrįžti namo?
Tarp laužų, dainų ir šventinio šurmulio ši žinutė skambėjo visai ne kaip formalus vizitas. Tai buvo bandymas pasiekti žmones, kurių Lietuvos paveikslas dažnai sustoja toje akimirkoje, kai jie išvažiavo. O miestai per tą laiką pasikeičia labiau, nei iš šalies matosi.
Joninių vakaras, kuris tapo pokalbiu apie sugrįžimą
Didžiosios Joninės Milton Keynes mieste sutraukė tūkstančius lietuvių iš visos Jungtinės Karalystės. Alytaus delegacija į šventę atvyko ne tik dėl tradicijos. Miesto atstovai kalbėjosi su svetur gyvenančiais tautiečiais, klausėsi jų lūkesčių ir aiškino, kas per pastaruosius metus pasikeitė Alytuje bei Lietuvoje apskritai.
Tai svarbi detalė. Dalis emigravusiųjų, kaip pats meras po renginio rašė savo socialiniuose tinkluose, vis dar mato šalį tokią, kokią paliko prieš dešimt ar net daugiau metų. Tuo metu Lietuva jau seniai gyvena kitokiu ritmu: keičiasi darbo rinka, plečiasi švietimo galimybės, atsiranda kitokios paslaugos, o patys miestai bando būti patogesni gyventi šeimoms, jaunimui ir grįžtantiems.
Štai kodėl tokie susitikimai veikia geriau nei plakatiški kvietimai. Žmonės nori ne vien išgirsti, kad jų čia laukia. Jie nori suprasti, ar laukia reali vieta darbui, vaikų mokyklai, būstui ir kasdieniam gyvenimui.
Alytus nori būti matomas kitame žemėlapyje
Alytaus miesto vadovas susitikime kalbėjo ir apie patį miestą. Jo žinia paprasta: Alytus nori ne tik išlaikyti esamus gyventojus, bet ir susigrąžinti tuos, kurie išvažiavo. Pasak mero, šiuo metu iš Alytaus išvyksta vienas žmogus, o atsikrausto trys. Vis dėlto miesto ambicija didesnė.
„Norime, kad skaičiai dar paaugtų ir grįžtų penki“, – sakė Nerijus Cesiulis.
Šis sakinys skamba kaip skaičius, bet iš tiesų kalba apie miestą, kuris bando pakeisti savo įvaizdį ne per vieną kampaniją, o per kasdienius darbus. Tvarkomos viešosios erdvės, remontuojamos gatvės, atnaujinamos mokyklos ir darželiai, tiesiami dviračių takai. Kartu siekiama pritraukti investuotojų, kad atsirastų darbo vietų, o žmonės, svarstantys apie grįžimą, matytų ne pažadus, bet konkretų pagrindą sprendimui.
Būtent čia ir slypi tokio vizito vertė. Jungtinėje Karalystėje gyvenančiam lietuviui svarbu ne tik išgirsti apie šventę ar tautinę bendrystę. Jam svarbu suprasti, ar gimtasis miestas dar yra atpažįstamas, ar jame įmanoma pradėti iš naujo.
Ką tokia žinia reiškia žmonėms svetur
Joninės visada turėjo grįžimo namo simboliką. Laužai, vainikai, dainos ir trumpiausios metų nakties jausmas savaime primena, kad ryšys su vieta neatsiranda iš dokumentų ar deklaracijų. Jis gyvas tol, kol žmogus jį palaiko.
Todėl Alytaus žinutė Milton Keynes’e buvo daugiau nei mandagus pasirodymas. Ji priminė, kad miestai konkuruoja ne tik dėl investicijų ar gyventojų skaičiaus. Jie konkuruoja ir dėl atminties. Ar žmogus, išvažiavęs prieš daugelį metų, dar mato savo miestą kaip vietą, į kurią galima sugrįžti ne tik atostogoms, bet ir gyvenimui?
Alytui šis klausimas akivaizdžiai svarbus. O tiems, kurie Joninių vakarą Jungtinėje Karalystėje klausėsi apie pasikeitusią Lietuvą, atsakymas galėjo nuskambėti paprastai: namai nėra praeities vieta, jei juos kas nors toliau kuria.