Trečiadienį Robertas Puchovičius pats bandė numalšinti klausimą, kuris partijų finansavimo temoje visada skamba garsiau už kitus: ar jo įmonių pinigai galėjo pasiekti „Nemuno aušrą“. Politikas tvirtino, kad jo bendrovės partijos nerėmė, o pinigų judėjimą aiškino dividendais, atlyginimu ir apmokėjimais už atliktus darbus.
VRK darbo grupės paviešinta medžiaga vis dėlto meta platesnį šešėlį. Joje kalbama apie du juridinius asmenis, kurie galėjo finansuoti tiek „Nemuno aušros“, tiek Remigijaus Žemaitaičio rinkimų kampanijas. Ir būtent čia prasideda esminis klausimas: kur baigiasi verslo santykiai ir prasideda politinis finansavimas, kurio įstatymai Lietuvoje neleidžia.
Ką Puchovičius aiškina dėl pinigų
Puchovičius kartojo, kad jo įmonės pinigų partijai neskyrė. Jo versija paprasta: jeigu iš įmonių iškeliauja lėšos, jos pirmiausia atsiduria kaip dividendai akcininkui, kaip atlyginimas vadovui arba kaip išmokos tiems, kurie pateikė sąskaitas faktūras už realius darbus.
Toks paaiškinimas pats savaime nieko neužbaigia. VRK nagrinėjama medžiaga kaip tik ir kelia klausimą, ar šie pinigų srautai nebuvo panaudoti tam, ko įstatymas draudžia — partijų arba atskirų politikų finansavimui per juridinius asmenis.
Kodėl ši istorija svarbi ne tik partijai
Lietuvoje juridiniams asmenims finansuoti partijas draudžiama. Todėl bet koks įtarimas, kad verslo pinigai galėjo prisiliesti prie kampanijos, iš karto tampa ne vien politiniu triukšmu, o ir teisiniu klausimu.
Rinkėjui čia svarbus ne vien pats Puchovičiaus paaiškinimas. Svarbu ir tai, ar VRK darbo grupės išvados liks tik įtarimų lygyje, ar virs aiškesniu atsakymu, kaip realiai juda pinigai Lietuvos politikoje. Tokios bylos paprastai ne tik tikrina vieną partiją — jos parodo, kiek skaidriai veikia visa sistema.