Dauguma tėvų rinkdamiesi triratuką pirmiausia žiūri į spalvą, dizainą ar papildomus priedus. Vieniems svarbi stumiama rankena, kiti ieško sulankstomo modelio, kuris tilptų į automobilio bagažinę. Vis dėlto vaikų specialistai sako, kad yra viena detalė, kuri daro daug didesnę įtaką nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Kalba sukasi apie sėdynės ir vairo reguliavimą. Skamba paprastai, tačiau būtent ši funkcija dažnai nusprendžia, ar vaikas su triratuku važinės kasdien, ar po kelių savaičių jis stovės balkone apdulkėjęs.
Vaikas labai greitai pajunta, kas jam nepatogu
Suaugusieji kartais galvoja, kad mažas vaikas pripranta prie visko. Realybė kiek kitokia. Jei sėdėti nepatogu, pedalai per toli arba vairas nepatogiai pasuktas, vaikas tiesiog nebenori važiuoti. Tėvai dažnai tai supainioja su nuoboduliu. Atrodo, kad vaikui „atsibodo“. O iš tiesų jis tiesiog nesijaučia patogiai. Vienas vaikų ergoterapeutas pasakojo, kad dalis mažųjų pradeda kreivai sėdėti arba mina viena koja stipriau todėl, kad triratukas nepritaikytas jų ūgiui. Tėvai tą pamato per vėlai.
Kodėl reguliuojama sėdynė tampa svarbesnė už muzikėles ir aksesuarus?
Vaikai nuo dvejų iki ketverių metų auga labai greitai. Kartais atrodo, kad per vieną vasarą vaikas pasikeičia neatpažįstamai. Dėl to triratukas, kuris tiko gegužę, rugpjūtį jau gali būti per mažas. Reguliuojama sėdynė leidžia prisitaikyti prie augančio vaiko. Vaikui tampa lengviau minti pedalus, jis sėdi tiesiau ir greičiau pavargsta mažiau. Tėvai tą skirtumą pajunta gana greitai.
Specialistai pataria atkreipti dėmesį į kelis dalykus:
- ar sėdynė juda pakankamai plačiai
- ar vairas nespaudžia kelių
- ar vaikas pilnai pasiekia pedalus
- ar nugara lieka tiesesnėje padėtyje
Tokios detalės atrodo smulkmena, tačiau jos labai stipriai keičia vaiko norą važiuoti.
Triratukai vaikams dažnai perkami „iš akies“
Dalis šeimų renkasi labai spontaniškai. Pamato akciją, gražią nuotrauką internete arba kaimynų vaiką važinėjant ir nusprendžia pirkti tą patį modelį. Problema ta, kad visi vaikai skirtingi. Vienas aukštesnis, kitas smulkesnis, vienas drąsesnis, kitas jautresnis. Dėl to triratukai vaikams turėtų būti renkami pagal vaiko ūgį ir judėjimo įpročius, o ne vien pagal išvaizdą. Kartais net brangesnis modelis tampa prastu pasirinkimu, jei vaikas jame sėdi nepatogiai.
Viena mamos istorija privertė pergalvoti pirkinį
Vilnietė Rasa pasakojo, kad dukrai nupirko labai gražų triratuką su stogeliu, krepšeliais ir muzika. Iš pradžių mergaitė džiaugėsi, tačiau po kelių savaičių pradėjo prašyti eiti į lauką su kaimynų paspirtuku. Mama nesuprato kodėl. Atrodė, kad triratukas daug įdomesnis. Vėliau paaiškėjo, kad mergaitės kojos nuolat remdavosi į vairą, o sėdynė buvo per arti pedalų. Vaikui buvo tiesiog nepatogu. Po reguliuojamo modelio pirkimo situacija pasikeitė labai greitai. Dukra vėl pati norėjo važiuoti į lauką. Tokios istorijos tarp tėvų girdimos gana dažnai.
Kartais mažiau funkcijų reiškia geresnį pasirinkimą
Parduotuvėse galima rasti modelių su garsais, šviesomis, žaislų laikikliais ir įvairiais priedais. Vaikams tai patinka pirmas kelias dienas. Vėliau svarbiausiu dalyku tampa pats važiavimas. Jei triratukas lengvai sukasi, vaikas patogiai sėdi ir gali pats valdyti judėjimą, jis daug dažniau renkasi aktyvų laiką lauke. Tėvai tą labai greitai pastebi. Dar vienas svarbus momentas — vaikas nori jaustis savarankiškas. Kai transporto priemonė prisitaiko prie jo ūgio ir judesių, atsiranda daugiau pasitikėjimo savimi.
Geras triratukas dažnai tarnauja ilgiau nei planuota
Tėvai, kurie iškart pasirenka reguliuojamą modelį, dažnai vėliau džiaugiasi tuo sprendimu. Vaikas važinėja ilgiau, nereikia skubėti ieškoti naujo varianto kitam sezonui, o pats triratukas išlaiko geresnę būklę. Ir tada paaiškėja viena paprasta tiesa. Vaikui svarbiausia ne muzika ar spalvoti lipdukai. Jam svarbu jaustis patogiai. Kai taip nutinka, net paprastas pasivažinėjimas kieme tampa viena mėgstamiausių dienos dalių.