Septyni telefonai, permetami per tvorą: per parą — du identiški scenarijai Marijampolėje ir Pravieniškėse

Praėjusių metų pabaigoje vienas Alytaus pataisos namų pareigūnas, jau išėjęs į pensiją, pasakojo, kad didžiausias jo darbo paradoksas buvo ne sienos, ne spynos ir net ne nuolat trūkstamas personalas — o tvoros. Ne tos, kurios laiko žmones viduje, o tos, kurios turėtų neleisti daiktams atskristi iš lauko. Būtent per jas, pasak pareigūno, juda didžioji dalis to, ko kalėjime neturėtų būti.

Gegužės 20 ir 21 dienomis šis paradoksas vėl tapo oficialia statistika. Per kiek daugiau nei parą dviejuose Lietuvos kalėjimuose — Marijampolėje ir Pravieniškių 2-ajame — buvo rasti paketai su iš viso septyniais mobiliaisiais telefonais. Ir ne — jų niekas nepranešė pro vartus, neslėpė uniformose ir neperdavinėjo korumpuotų pareigūnų rankomis. Juos tiesiog permetė per tvorą.

Pirmasis pranešimas atėjo gegužės 20-ąją iš Marijampolės kalėjimo. Lietuvos kalėjimų tarnybos budėtojas pranešė apie draudžiamų daiktų permetimą į teritoriją. Rastas vienas paketas, jame — keturi mobiliojo ryšio telefonai ir keturios SIM kortelės. Toks komplektas — būtent tiek, kiek reikia tam, kad keli asmenys kalėjime turėtų ryšį su išoriniu pasauliu ir galėtų veikti nevaržomi jokių oficialaus bendravimo kanalų.

Dar nespėjus baigti dokumentuoti šio įvykio, kitą dieną, gegužės 21-ąją, analogiškas scenarijus pasikartojo Pravieniškių 2-ajame kalėjime. Šįsyk budėtojas pastebėjo paketą tarp dviejų postų, kabantį ant maskuojančios tvoros konstrukcijos. Viduje — trys mobilieji telefonai ir vienas USB laidas. Kabėjimas ant tvoros reiškia, kad metikas puikiai žinojo, kur mesti — tikėtina, kad iš anksto buvo suderinta ir vieta, ir laikas.

Septyni telefonai per dvi paras, dvejuose skirtinguose kalėjimuose. Vien skaičiai sako, kad tai ne atsitiktinumas — tai sistema, veikianti lygiagrečiai su oficialia įkalinimo įstaigų tvarka.

Lietuvos kalėjimų tarnybos atstovai ne kartą yra pripažinę, kad permetimai per tvoras yra vienas iš sunkiausiai kontroliuojamų kontrabandos būdų. Jei lankymo metu pareigūnai gali stebėti kiekvieną kontaktą, o siuntas tikrina skeneriai, tai perimetras — ypač didesnių įstaigų — yra pažeidžiamas taškas. Užtenka žmogaus su automobiliu, kuris sustoja pakankamai arti tvoros, praleidžia kelias akimirkas, ir paketas jau kitoje pusėje.

Vienas Alytaus regiono buvęs Kalėjimų departamento darbuotojas, sutikęs kalbėti be pavardės, sako: „Perimetrai dideli, kamerų ne visur pakanka, o ir tos, kurios yra, fiksuoja judesį, bet ne visada leidžia identifikuoti žmogų. Ypač naktį ar kai metikas stovi nugara." Jis priduria, kad dažniausiai tokių permetimų iniciatoriai yra ne patys nuteistieji, o jų pažįstami laisvėje, kurie gauna „užsakymą" ir jį įvykdo.

Tarnybos duomenimis, vien per 2025 metus Lietuvos įkalinimo įstaigose buvo užfiksuota daugiau nei trys šimtai bandymų perduoti draudžiamus daiktus. Didesnė jų dalis — lankymų metu ar siuntose, tačiau permetimai per tvoras sudaro atskirą, nuolat pasikartojančią kategoriją, su kuria kovoti administracinėmis priemonėmis sekasi sunkiai.

Kodėl mobilieji telefonai kalėjime yra problema, o ne tik taisyklių pažeidimas? Atsakymas slypi ne pačiame aparate, o tame, ką su juo galima padaryti. Mobilusis telefonas įkalinimo įstaigoje yra valiuta, statuso simbolis ir nusikalstamos veiklos įrankis vienu metu. Juo galima daryti spaudimą liudytojams, organizuoti nusikalstamas schemas už kalėjimo sienų, koordinuoti kontrabandos tiekimą ar net vadovauti organizuotoms grupuotėms neišėjus iš kameros.

Lietuvos teisėsaugos praktikoje yra ne vienas atvejis, kai baudžiamosios bylos atskleidė, kad nuteistieji iš kalėjimo kamerų sėkmingai vadovavo nusikalstamai veiklai laisvėje būtent mobiliųjų telefonų pagalba. 2023 metais Kauno apygardos teismas nagrinėjo bylą, kurioje vienas iš organizatorių, atliekantis laisvės atėmimo bausmę, per nelegalų telefoną koordinavo narkotikų platinimo tinklą trijuose miestuose.

Europos šalių patirtis rodo, kad technologinės priemonės — judesio davikliai, termovizoriai ir dronai — gali sumažinti permetimų skaičių, tačiau jų įdiegimas reikalauja investicijų, kurių kol kas Lietuvos kalėjimų sistemoje trūksta. Kai kurios šalys, tarp jų Jungtinė Karalystė ir Lenkija, prie didžiausių įkalinimo įstaigų yra įrengusios specialius apsauginius tinklus virš perimetro, kurie fiziškai neleidžia jokiems objektams pasiekti vidinės teritorijos. Lietuvoje tokios sistemos kol kas diegiamos tik bandomuoju principu kai kuriose didesnėse įstaigose.

Grįžtant prie pastarųjų įvykių — abiejų atvejų aplinkybės šiuo metu tiriamos. Kalėjimų administracijos peržiūri vaizdo kamerų įrašus, tačiau praktika rodo, kad permetimo metu užfiksuojamas judesys, o ne konkretus žmogus. Jei metikas stovi nugara į kamerą arba yra už optimalaus matymo kampo, identifikuoti jį tampa beveik neįmanoma.

Kol kas šie septyni telefonai nuteistųjų rankų nepasiekė. Budėtojai pastebėjo paketus laiku — Marijampolėje iš karto po permetimo, Pravieniškėse — kol dar kabėjo ant tvoros. Tai galima laikyti tiek budėtojų budrumo įrodymu, tiek ir priminimu, kad kova su kalėjimų kontrabanda yra nuolatinis darbas, o ne problema, kurią galima išspręsti vienu sprendimu.