Kai Alytaus rajono savivaldybės taryba pasiūlė Laimai Žemaitienei Garbės pilietės vardą, ji, kaip pati prisipažįsta, tą žinią priėmė sunkiai. Kuklumas čia nėra poza. Tai žmogus, kuris visą gyvenimą rinkosi ne matomą tribūną, o darbą šalia kitų — klasėje, bendruomenėje, šeimoje.
Liepos 6-ąją, Valstybės dieną, Dauguose jai įteiktas aukščiausias Alytaus rajono savivaldybės apdovanojimas. Ir ne dėl vieno garsaus poelgio, o dėl ilgo kelio: savanorystės, jaunimo ugdymo, pilietiškumo ir bendruomeniškumo puoselėjimo, tarnystės žmogui.
Kelias, kurį nulėmė šeimos pamokos
Laimos pasakojimas prasideda ne nuo darbo kabinete ar scenoje, o nuo namų, kuriuose tikėjimas buvo kasdienybė. Ji prisimena mamą Oną, pabėgusią nuo tremties ir vos po dviejų savaičių pažinties ištekėjusią už tėvo. Tas sprendimas, anot jos istorijos, nebuvo romantiškas gestas dėl gražaus gyvenimo. Tai buvo bandymas išlikti.
Geležinkeliečių šeima matė sovietines represijas iš arti. Tėvelis žinodavo, kada pro stotį bus vežami tremtiniai, o mama slapta ruošdavo ryšulėlius su maistu ir higienos reikmenimis. Tai nebuvo didelės kalbos apie pilietiškumą. Tai buvo veiksmas.
Būtent iš tokios aplinkos, kur gerumas buvo daromas tyliai, o ne deklaruojamas, ir augo būsimoji mokytoja.
Mokytojos darbas, kuris tęsėsi daugiau nei keturis dešimtmečius
Jaunystėje Laima svajojo apie mediciną, tačiau gyvenimas pasuko kitu keliu. Baigusi Vilniaus universiteto lietuvių kalbos ir literatūros studijas, ji daugiau kaip keturiasdešimt metų dirbo pedagoge Jurgelionių, Venciūnų mokyklose, Simno ir Pivašiūnų gimnazijose.
Tai ilgas laikas vienam žmogui ir dar ilgesnis laikui, kai kasdien turi stovėti prieš klasę. Bet būtent taip ji ir gyveno: ne kaip viešas veidas, o kaip mokytoja, kuri mokė kalbos ir kartu girdėjo jauną žmogų. Mokiniai ją prisimena kaip žmogų, kuriam rūpėjo ne vien pažymys.
Ji pati sako nesigailėjusi nė vieno posūkio. Dovana, anot jos, buvo būti šalia jauno žmogaus. Tokiame sakinyje daugiau nei profesinis pasitenkinimas — čia yra aiškus suvokimas, kad darbas gali būti pašaukimas, o ne tik pareiga.
Garbės pilietės vardas kaip bendruomenės padėka
Laimos Žemaitienės istorijoje svarbiausia ne apdovanojimo blizgesys, o tai, kad rajonas galiausiai įvardijo tai, ką žmonės aplink ją matė jau seniai: tylų, bet nuoseklų indėlį. Liepos 6-ąją įteiktas ženklas tapo ne nauja pradžia, o viešu patvirtinimu, kad bendruomenę stiprina ne tik tie, kurie garsiai kalba.
Jos pačios žodžiai skamba paprastai: „Esu laimingas žmogus. Kiekvienas pašaukimas yra kažkam tarnauti. Mano kelias yra toks.“ Ir būtent tame paprastume slypi visa istorijos jėga. Ne vienas titulas, o gyvenimas, kurį galima parodyti kaip pavyzdį tiems, kurie dar ieško, kur jų vieta.
Alytaus rajonui tai reiškia ir dar vieną dalyką: Garbės pilietės vardas čia suteikiamas ne dėl gražaus įvaizdžio, o už ilgą, tikrą, žmonėms matomą darbą. O Laimai Žemaitienei tas vardas atrodo tarsi natūralus atsakas į visą jos gyvenimo kryptį — tarnauti ten, kur labiausiai reikia.